Santrauka:
Arčiausias kelias į jaunystę // įsmigt širdin kažkam
Amūro strėlės
Tartum pasakos – jos lengvos.
Per dangų skrieja ir... į širdį.
Kas šitą meilės žemę girdi,
Dažnai akis skandina
Ašarom gailiom.
Bet ir pro jas
Dangaus šviesa negęsta -
Lyg psalmėse užgieda angelai.
Juk negali mylėdamas nekęsti.
Net jeigu mirtį pažadi
Tai taip, kad suskambėtum
Pasakoj gražiausioj,
Šventu altoriumi iškiltumei
Prie Romeo - Džiuljetos kojų.
---Amūro strėlės!
--- Meilės strėlės!
Aš sveikinu mylėdamas
Ir vis dar neužmiršdamas,
Paverkti ašarom gailiom.
Senatvėj jos sustingsta.
Apledėja akys.
Daužosi žiema po širdį.
Tačiau ir vėl
Arčiausias kelias į jaunystę -
Įsmigt širdin kažkam
Amūro paleista strėle.
- O jeigu man?
- Dėkoju.
Lemtis tokia
Nebūna be dangaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-01-06 11:08:46
Kas šitą meilės žemę girdi...
Ačiū. :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-01-05 23:39:51
sudėta lyg daina-autobiografja...viskas gyvenimiška
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2010-01-05 19:15:30
"Arčiausias kelias į jaunystę -
Įsmigt širdin kažkam..." :) TIKIU.
" Lemtis tokia
Nebūna be dangaus." - taip ir norisi tikėti. Pguodėte, nes jei Jūs apie tai kalbate - taip ir yra. Gražu ir gražu ir gražu. Tiesiog negaliu nepasakyti: ir TAS žydėjims - amžinas.
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-01-05 18:33:20
privertė nusišypsot-vadinasi tikrai žavus,priminė Šekspyrą ;)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2010-01-05 16:35:39
ak, Pelėduk, žaviuosi Jūsų eilėmis, kiek daug išminties, grožio ir Dievo palaimos... :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-05 15:39:04
Tačiau ir vėl
Arčiausias kelias į jaunystę -
...Ji visada balta, ji visada arti...jaunysta ta...išgyventi tikri žodžiai...tyrai skamba...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-01-05 12:33:31
Įsmigt širdin kažkam
Amūro paleista strėle.
- O jeigu man?
- Dėkoju.
Lemtis tokia
Nebūna be dangaus ---> Tiek man pakanka:)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-05 11:38:05
Aš sveikinu mylėdamas
Ir vis dar neužmiršdamas
Paverkti ašarom gailiom.
Meilė nuostabi, ji su metais auga nelaistoma, kaip kaktusas, tik vis tankėja, aštrėja spygliai, vis labiau bijo būti išduota, bet kartais nebodama nieko ima ir pražysta ryškiu, vienadieniu žiedu