poteriai
vėjapūtis vakar dangų mano
užvėrė
skliautuose sninga
raudonimi
sieloje verkia
nežinomas
nemylimas
negeidžiamas
net
nepažįstamas
nebylio
rūmų durys
skaudžiais virpuliais
surudijusių vyrių girgždėjimu
pakvietė
neužakumu
sparnuotasis nesparnuotas
oro pagalvėn sumetė vystyklus
negimusio
dar
iškeliavo
ugninis
melsvumas gelmės
nebeapčiuopiamas
jau
lydomo kvapas metalo
-
maldą
kalbėsiu
rytoj
radaa
2010-01-01 03:13:28
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-01-23 23:10:25
gilu, originalu.
Vartotojas (-a): Ferrfrost
Sukurta: 2010-01-13 15:19:39
Jaučiasi skaudūs išgyvenimai, bent man. Labai geros metaforos.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-01-04 11:02:17
pritariu moli.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2010-01-02 15:29:27
negaliu komentuoti.Lyg aprašei netekimą. Tu juk žinai.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-01 18:17:17
Norisi sutikti su vaivos rykšte. Tokia įtampa, tokia jėga, jog ir perskaičiau sulaikiusi kvėpavimą...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2010-01-01 17:10:12
...sužavėjo kosminiu erdvumu, švelnia spalvų gama ir minties gelme...labai stiprus kūrinys...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2010-01-01 14:14:12
Įsklendimas į save; galbūt netikėtai užplūdusi nuojauta – skaudžiai deginantis atradimas, kai skliautuose sninga raudonai... atsivėrimas, tebus savigaila ar paguoda, iki susitvardymo, susitaikymo... kol randama išeitis – maldą/ kalbėsiu/ rytoj, nors visas kūrinys – begaliniai jautrios sielos malda. Gražu.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2010-01-01 10:03:46
Pratęsiant Meškienės mintį:
truputį norėčiau, kad būčiau aš, truputį, kad ne aš...
Sėkmės!
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-01-01 09:11:31
Gilus, susimąstymui skirtas eilius...Truputį skaudus, truputį liūdnokas...Bet patiko.