„...širdis – skausmu ir ašarom pritvinus.“
Su ja kaip duona -
Džiūsta ar pelija, jei ne taip.
Upeliais išplaukia
Ar kryžių kalnus išaugina
Ir vis dėlto šventai išsaugo
Jai skaudų meilės atminimą.
Dievai nemoka jos sutrypt į nieką.
Girdžiu aš tavo šauksmą, o poete.
Nors esam vyrų giminės,
Tačiau ir... geležis suskausta.
Jau moku juoktis, kai neklauso žodis.
Tegu minia su ašara nepastebės...
Net keista - nesurast joje savęs.
Kaip grūdas palei grūdą, kad aruodas,
Taip ir minia – iš mūsų AŠ.
Man sako, kad nerodyčiau vardu tavęs,
Bet, Dante Aligjeri,
Jau mes – ne aš ir tu,
Jau mes - minia,
Su savo Beatričėmis
Jų netektim, skausmu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-12-29 09:12:57
Išgyventas ir tikras.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-12-27 15:14:47
Tiesiog puiku.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-27 13:22:05
Subtilu, juslu, tikra. Dėkui.
Anonimas
Sukurta: 2009-12-27 11:53:28
...puikus Kūrinys. Taigi, jau mes - minia...
Anonimas
Sukurta: 2009-12-27 10:51:10
Pasiimu. Kaip dovanų gautą. Kaip savo.
Matyt mintis gyvena ne vienoj širdy, tik kaip ją išskaityti, kaip ją išsakyti?