„...širdis – skausmu ir ašarom pritvinus.“

Su ja kaip duona -
Džiūsta ar pelija, jei ne taip.
Upeliais išplaukia
Ar kryžių kalnus išaugina
Ir vis dėlto šventai išsaugo
Jai skaudų meilės atminimą.
Dievai nemoka jos sutrypt į nieką.
Girdžiu aš tavo šauksmą, o poete.
Nors esam vyrų giminės,
Tačiau ir... geležis suskausta.
Jau moku juoktis, kai neklauso žodis.
Tegu minia su ašara nepastebės...
Net keista  - nesurast joje savęs.
Kaip grūdas palei grūdą, kad aruodas,
Taip ir minia – iš  mūsų AŠ.

Man sako, kad nerodyčiau vardu tavęs,
Bet, Dante Aligjeri,
Jau mes – ne aš ir tu,
Jau mes - minia,
Su savo Beatričėmis
Jų netektim, skausmu...