Šarma suparalyžiavo veidus.
Lieti delnais stiklinius paviršius.
Išbalę susigūžę mimai
Laike paklydo per metus.
Vis žvilgčioja į savo odisėją,
Skubėdami nepastebi rudens.
Net elgeta pavargęs rymo
Su mimo veidu prie akmens.
Minu gatves įšalusios vienatvės,
Šypsniu padrąsinu skliautus.
Tylus baltumas mimų veidus glosto,
Nubudo – džiaugsmas byra per kraštus.
*Mimai – iš vaikystės, o gal dar iš ankstesnių laikų žmonės be jausmų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-12-08 21:35:03
kas tie mimai ... manekenai ... gal taip vadinate praeivius ir ko jiems staiga džiaugtis prabudus... /rašykite ne tik sau/