Šarma suparalyžiavo veidus.
Lieti delnais stiklinius paviršius.
Išbalę susigūžę mimai
Laike paklydo per metus.

Vis žvilgčioja į savo odisėją,
Skubėdami nepastebi rudens.
Net elgeta pavargęs rymo
Su mimo veidu prie akmens.

Minu gatves įšalusios vienatvės,
Šypsniu padrąsinu skliautus.
Tylus baltumas mimų veidus glosto,
Nubudo – džiaugsmas byra per kraštus.

*Mimai – iš vaikystės, o gal dar iš ankstesnių laikų žmonės be jausmų.