Santrauka:
bedievio maldos
neteisk manęs einu klaidžiu keliu
pėdų nutrintas išplatėjęs
išrėkti kartais noris negaliu
Tu tolsti tiek kiek aš artėju
kartoju sau jau žinomas tiesas
rimtis ramybė rojaus sodai
bet aš dar čia regiu šviesas
kurių atsisakyti Tu nurodei
nedieviškas dvejonėje kenčiu
į pinkles žemiškas pakliuvęs
atsako man tylos aitriu šypsniu
išraudęs klevas ant lemties skustuvo
vienintelėj tiesoj gyvent saugu
klampoti bekele tiesos svaigu
Ražas
2009-11-21 09:16:38
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-11-21 13:46:35
Ar tik kartais mes patys save ne perdaug nuteisiame?
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-11-21 11:32:25
Sonetas? Patiko mintis...
Vartotojas (-a): Antanas Gintautas
Sukurta: 2009-11-21 10:36:30
Atsakėte į pavadinimo temą, o paskutinės dvi eilutės - vertos gilesnio apmąstymo (skaitytojui).
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-11-21 10:34:23
Sakai, pakliuvęs į žemiškas pinkles?
Na, kaip iš jų mums išsipainioti.
Sakau, kad galvoje šviesiau, gal po klebonišką, kol dar skrandžiai neapsunkę.