neteisk manęs einu klaidžiu keliu
pėdų nutrintas išplatėjęs
išrėkti kartais noris negaliu
Tu tolsti tiek kiek aš artėju

kartoju sau jau žinomas tiesas
rimtis ramybė rojaus sodai
bet aš dar čia regiu šviesas
kurių atsisakyti Tu nurodei

nedieviškas dvejonėje kenčiu
į pinkles žemiškas pakliuvęs
atsako man tylos aitriu šypsniu
išraudęs klevas ant lemties skustuvo

vienintelėj tiesoj gyvent saugu
klampoti bekele tiesos svaigu