Atsiminimai

Gal kada tikėjai.
Gal kada pamelavai.
Man šnibžda meilės vėjai –
Aklojo lazdelę palikau prie durų.

Tavęs nepažinojau. Ir pažint – nepažinau.
Nešioju kūdikį Arėjo,
Kad pagimdyčiau taiką pagaliau.
Kurios tik sakalui ant mano rankos tereikėjo.

Kažkada tikėjau – akmenim išgrįst bandžiau
Kiekvieną tavo pėdą smėly.
Kad ryte pusryčiams vanduo
Tavęs neišsineštų.

Kažkada pamelavau – nutryniau pėdą
Ir gintarais suklijavau tavo delno šilumą.
Dar rytui neatėjus jūra nuplėšė mano melo gėdą.
Auštant sakalas pakėlė sparnus į tylą.

Taip likau su kūdikiu Arėjo.
Dėl tavęs gyvenime.
Kad tavim tikėjau,
Kad tau pamelavau.
Nemokamas

2009-11-16 07:27:06

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nemokamas

Sukurta: 2009-11-16 15:14:44

Rimavimą čia šiek tiek palikau likimo valiai, kadangi dar sunku rimuojant sklandžiai išreikšti mintis. Ačiū už pastabas. :)

Vartotojas (-a): Antanas Gintautas

Sukurta: 2009-11-16 11:13:01

Poetinės dvasios yra, reikėtų pataisyti rimavimą.

Anonimas

Sukurta: 2009-11-16 08:47:53

šiaip pasirodė gan neblogas, bet gal be trijų paskutinių eilučių skambėtų eilius geriau