Gal kada tikėjai.
Gal kada pamelavai.
Man šnibžda meilės vėjai –
Aklojo lazdelę palikau prie durų.

Tavęs nepažinojau. Ir pažint – nepažinau.
Nešioju kūdikį Arėjo,
Kad pagimdyčiau taiką pagaliau.
Kurios tik sakalui ant mano rankos tereikėjo.

Kažkada tikėjau – akmenim išgrįst bandžiau
Kiekvieną tavo pėdą smėly.
Kad ryte pusryčiams vanduo
Tavęs neišsineštų.

Kažkada pamelavau – nutryniau pėdą
Ir gintarais suklijavau tavo delno šilumą.
Dar rytui neatėjus jūra nuplėšė mano melo gėdą.
Auštant sakalas pakėlė sparnus į tylą.

Taip likau su kūdikiu Arėjo.
Dėl tavęs gyvenime.
Kad tavim tikėjau,
Kad tau pamelavau.