O Viešpatie! Dangus ant žemės leidžias!
Jau debesys tuoj ant galvos užkris.
Tai mūsų klystkeliai ir mintys klaidžios
Atvėrė taip maloniai jiems duris.
Per tas nesantaikas, per blogį, pyktį
Pasukome šėtoniškais keliais.
Dabar gi mąstom, kaip gyviems išlikti,
Ar mus tie sunkūs debesys paleis?
Dangau, o leiski atsitiesti ir pakilti,
Nutolk su debesų banda visa.
Uždek nors mažą kibirkštėlę – viltį,
Kad vėl galėtume tikėt šviesa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-11-06 20:42:34
Sunku savyje, sunku ir danguje....
Taip, deja, yra.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-06 17:11:32
Debesys, na čia kaip toje pasakoje,,Dangus griūna'', tikėkimės, kad ant mūsų visi debesys neužgrius, tai košmaras, jei ir Viešpats kartu su debesimis, į ką remtis, klaiku, bijau rytojaus.
Visiškai būtų geras darbas, jei atsisakytumėte dirbtinio dangaus fono, Jūsų darbe jaučiasi perdėtas jaudulys, užblokuojantys patį žodžio - vaizdo ryškumą.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-11-06 15:02:43
...nuoširdu, skausminga, puiku....
Anonimas
Sukurta: 2009-11-06 13:22:12
Dangus ant žemės leidžias > kaip į P. Širvį neša...
Kiek į maldą panašu.
Anonimas
Sukurta: 2009-11-06 12:59:33
Uždek nors vieną...kad galėtume tikėt.