O Viešpatie! Dangus ant žemės leidžias!
Jau debesys tuoj ant galvos užkris.
Tai mūsų klystkeliai ir mintys klaidžios
Atvėrė taip maloniai jiems duris.

Per tas nesantaikas, per blogį, pyktį
Pasukome šėtoniškais keliais.
Dabar gi mąstom, kaip gyviems išlikti,
Ar mus tie sunkūs debesys paleis?

Dangau, o leiski atsitiesti ir pakilti,
Nutolk su debesų banda visa.
Uždek nors mažą kibirkštėlę – viltį,
Kad vėl galėtume tikėt šviesa.