Ruduo bangom į ausį šniokščia,
Nusirita žemai padebesiais.
Kamienų galvos tyliai švokščia,
Niūniuoja dainą vakarais.
Kvapnus mirgėjimas atpalaiduoja,
Suteikia peno dūšiai varganai.
Pažįstami veidai džiaugsmingai ploja,
Nesuvokdami kodėl ir kaip.
Dirvožemis molingas eižėja ir skyla,
Dalinasi pusiau, per pusę.
Sučiauptos lūpos nelauktai prabyla:
– Ruduo pasiglemžė Irusią...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): išsišiepėlė
Sukurta: 2009-09-19 20:08:48
pabaiga išties netikėta!
įdomi saviraiška :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-09-19 19:30:43
spalvingiau būtų be irusės
Anonimas
Sukurta: 2009-09-19 19:24:14
Taip, pabaiga kiek pritempta...
Anonimas
Sukurta: 2009-09-19 16:50:25
Pirmas tikrai geras, o vėliau jau nusivažiuota kažkur. Kam ta Irusia?