Ruduo bangom į ausį šniokščia,
Nusirita žemai padebesiais.
Kamienų galvos tyliai švokščia,
Niūniuoja dainą vakarais.

Kvapnus mirgėjimas atpalaiduoja,
Suteikia peno dūšiai varganai.
Pažįstami veidai džiaugsmingai ploja,
Nesuvokdami kodėl ir kaip.

Dirvožemis molingas eižėja ir skyla,
Dalinasi pusiau, per pusę.
Sučiauptos lūpos nelauktai prabyla:
– Ruduo pasiglemžė Irusią...