Sąžinė

Aš taip norėčiau
Mokėti skristi
Ir nebijoti
Niekad nukristi.

Bet mano sparnai
Iš lėto liepsnoja,
Ir aš krentu,
Kur nieks negyvuoja.

Degu visa,
Liepsnoju įsiutus,
O mano sparnai –
Pelėsių likučiai.

Liksiu nuoga,
Sudegs gėrio šydas.
Tu sužinosi
Visas mano ydas.

Bet viską žinau,
Tu man atleisi.
Ir leisi iš naujo
Save nuteisti.

Sunkumas slegia
Kai sąžinė tyli,
Bet ir nelengva,
Kai ji prabyla…
Gydanti ašarėlė

2009-09-16 21:07:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Mlle Rien

Sukurta: 2009-09-16 22:34:59

Slęgia>> slegia

Anonimas

Sukurta: 2009-09-16 21:58:01

Irtia Asmat, gal ir norėtų subjektas skrist, bet sparnai dega, ne daug paskrido, nu nemokėjo :(

Anonimas

Sukurta: 2009-09-16 21:53:08

Nelengva, bet ką padarysi... Reikia taikytis arba švariai gyventi:-)
Pradžioj šiek tiek nelogiška: pirmoj strofos kalbama apie norą mokėti skristi, antroje sakoma, kad lyrinis subjektas jau skraido.