Sąžinė
Aš taip norėčiau
Mokėti skristi
Ir nebijoti
Niekad nukristi.
Bet mano sparnai
Iš lėto liepsnoja,
Ir aš krentu,
Kur nieks negyvuoja.
Degu visa,
Liepsnoju įsiutus,
O mano sparnai –
Pelėsių likučiai.
Liksiu nuoga,
Sudegs gėrio šydas.
Tu sužinosi
Visas mano ydas.
Bet viską žinau,
Tu man atleisi.
Ir leisi iš naujo
Save nuteisti.
Sunkumas slegia
Kai sąžinė tyli,
Bet ir nelengva,
Kai ji prabyla…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mlle Rien
Sukurta: 2009-09-16 22:34:59
Slęgia>> slegia
Anonimas
Sukurta: 2009-09-16 21:58:01
Irtia Asmat, gal ir norėtų subjektas skrist, bet sparnai dega, ne daug paskrido, nu nemokėjo :(
Anonimas
Sukurta: 2009-09-16 21:53:08
Nelengva, bet ką padarysi... Reikia taikytis arba švariai gyventi:-)
Pradžioj šiek tiek nelogiška: pirmoj strofos kalbama apie norą mokėti skristi, antroje sakoma, kad lyrinis subjektas jau skraido.