Atmintis  
    

      Jei sykį į sapną atėjai -
                               jau neišeisi,
Net man pakirdus kasdienybei,
                                   pasiliksi:
Ieškosiu aš tavęs minioj
                             ir save teisiu,
O tu žingsneliais į širdį
             tarsi vinutėmis įsmigsi

      Iš sapno. Gal tai - atgaiva
                          už skaudų dūrį:
Tikėt ir laukt, tikėt ir laukt,
                                    ir laukt.
Ką dar gali? - gal kokią
                              ašarėlę sūrią
Nubraukt ir laukt, ir laukt,
                     ir laukt, ir braukt.

...O tu basa pakrantės smėlį
Žarstai pėda, primerkusi akis,
Nes rieda aukso kamuolys
                       vaiskiajam mėly,
Tai - burtai iš vasarvidžio, -
                             širdis sakys.

O žodis tartas dar nebuvo,
                     nors rankos kirba,
Bet aišku buvo   
           ir be žodžių aišku buvo -
Saldžioms glamonės kūnai
                             jau prisirpę.
Suknutė nusirangė lyg gyva
                      net neužkliuvus

Į pakrantės smilgas. Neišeik,
                iš mano sapno balto -
Aš - gatvės vaikas,
           dėl tavęs pametęs galvą.
Juk puolėme, to mirksnio
              išsigandę, į srovę šaltą.
...Paskui...paskui prigludo prie
    krūtinės tavo mažos kalvos.

    
    Tarsi srovė būtų troškioji
                               kasdienybė,
Į sielas dūrusi beširdžiu
                       šaltu grindiniu.
     Užliejęs visa sidabru,
           virš mūsų mėnuo kybo.
Tu neišeik iš sapno balto - juk
šaltas grindinys abu sumindys.