sapno mergaitei (7)
Atmintis
Jei sykį į sapną atėjai -
jau neišeisi,
Net man pakirdus kasdienybei,
pasiliksi:
Ieškosiu aš tavęs minioj
ir save teisiu,
O tu žingsneliais į širdį
tarsi vinutėmis įsmigsi
Iš sapno. Gal tai - atgaiva
už skaudų dūrį:
Tikėt ir laukt, tikėt ir laukt,
ir laukt.
Ką dar gali? - gal kokią
ašarėlę sūrią
Nubraukt ir laukt, ir laukt,
ir laukt, ir braukt.
...O tu basa pakrantės smėlį
Žarstai pėda, primerkusi akis,
Nes rieda aukso kamuolys
vaiskiajam mėly,
Tai - burtai iš vasarvidžio, -
širdis sakys.
O žodis tartas dar nebuvo,
nors rankos kirba,
Bet aišku buvo
ir be žodžių aišku buvo -
Saldžioms glamonės kūnai
jau prisirpę.
Suknutė nusirangė lyg gyva
net neužkliuvus
Į pakrantės smilgas. Neišeik,
iš mano sapno balto -
Aš - gatvės vaikas,
dėl tavęs pametęs galvą.
Juk puolėme, to mirksnio
išsigandę, į srovę šaltą.
...Paskui...paskui prigludo prie
krūtinės tavo mažos kalvos.
Tarsi srovė būtų troškioji
kasdienybė,
Į sielas dūrusi beširdžiu
šaltu grindiniu.
Užliejęs visa sidabru,
virš mūsų mėnuo kybo.
Tu neišeik iš sapno balto - juk
šaltas grindinys abu sumindys.