Teisybė. Svarbiausia, kad "kurmis" taptų žmogumi

...ginčas dėl nieko:), aistros neblogai...Dėkoju visoms, protingi patarimai - vertė:)AČIŪ.

dėl visiško tikslumo - 'suaugusių' yra dalyvis, nes būdvardžiai iš veiksmažodžių nedaromi pridedant priesagą ;)

„į ne vaikiškai suaugusių pasaulį“, „vaikas įvilKtas į suaugusio rūbus“ – suaugusių ir suaugusio yra būdvardis. Ne daiktavardis. Dėl to Vaivorų naktys ir išskyrė tą sakinį, negeras jis. O jūs nesupratot, nes tiesiog nemėgstat įvardžiuotinės formos, kuri būdvardį paverčia daiktavardžiu.

Taip, Žiogas iš dalies teisi, kūrinį dar reikia gryninti. Taip, teisi Vaivorų naktys, kūrinys nekelia užuojautos ir labiau jam jausmuose. Pasiiaiškinkim terminus:
etiudas – literatūrinė, mokslinė, filosofinė apybraiža, pateikianti dalyko metmenis. Kūrinys technikai lavinti, meistriškumui rodyti. Taigi etiudams netinka.
Taip, teisi ir IrmaS. Tai šiek tiek panašu į užsipuolimą. Kūrinyje aprašomi atsiminimų jausmai, autorei tai svarbu. Gal ir nusižeminimas čia nelabai yra.

Ginčas kilo praktiškai dėl nieko. Teisios visos trys vartotojos. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad bet kokia kritika yra subkjektyvi. Šis darbas tikrai nevertas tiekos priekaištų ir tokios gynybos. Vidutiniškai.

..deja aš ir neprašau verkti, na jau ašarų nereikia, o čia juk buvo tik minčių etiudam priskirta, o mintis ji klajūnė bastūnė - turi galimybę šokinėti. Jei būtų rašoma nuo pradžios iki pabaigos aš su jumis sutikčiau, bet čia tik mintys. Tad aš gi ir rašiau, kad DĖKOJU, tad koks užsipuolimas. Buvo tik Jums paaiškinta ką reiškia vaikas įvilKtas į suaugusio rūbus, ir ką reiškia lietuviškas susimenkinimas, o čia mane gal ir įžeidė, o visa kita puiku. Tad savo komentare tik tai ir paaiškinau, o už kritika dėkoju :)Nesuprantu, kam yra minčių skiltis?Tai kokie kūriniai jiems priskiriami:apsakymas, novelė, romanas...

panašu, kad jūs nesuprantate, jog aš kalbu apie kūrinį, jo raišką, išpildymą, o ne teksto prasmę, tuo labiau ne apie vargšus vaikus. Jie nėra kūrinio veikėjai, o tik autorės atsiminimas. Nenusisuku nuo kitokio gyvenimo, nei gyvenu pati, nesmerkiu vargšų, našlaičių ir kitų kitokių. Realūs dalykai gali kelti užuojautą, tai, kaip jie pavaizduojami jūsų kūrinyje - nekelia. Tačiau tai nereiškia, kad esu bejausmė/beširdė. Esu dirbusi su vaikais, tarp kurių buvo visokių, tiek turtingų šeimų atžalų, tiek vaikų namų augintinių. Ir ką? dėl to neprivalau apsiverkti skaitydama jūsų darbą.
Nereikia manęs kaltinti susireikšminimu - jei tokį patį komentarą būtų parašęs paprastas vartotojas, o ne moderatorius, dėl ko tada užsipultumėte?
Kūrinio trinti net nesiruošiu - jis atitinka kūrinio publikavimui keliamus reikalavimus. Apie visa kita nuomonę jau išsakiau.

...pritariu ProtingasŽiogeli, deja mes visada ieškome grožio, save sutapatiname su ,,Žvaigdėmis", ne danguje, bet čia , grindiniu vakštančiomis, kai pamatome nelaimėlį, nusisukame, na ne kaip kvepia, o vaikas...Deja yra žmonės kurie tyliai kaip pelytės, juos surenka, priima, nesibaimina nei jų kūniškų ir sieloje pūliuojančių žaizdų, jie net nesiskelbia apie save, lieka šešėlyje ramūs ir tylūs, tik džiaugiasi, kad savo buvimu žemėjė duoda, o gal net ir ne tai, bet būna laimingi su jais, jų kelyje.
Dėkoju už komentarus, jie reikalingi ir butini, o vien gražu, puiku, miela - per daug nuobodu, kiekvienas, nors mažiausias, trumpiausias darbelis kelia mintis.AČIŪ:)

Paskaičiau komentarus. Iš dalies su jais nesutinku. Galbūt kūrinys neišgrynintas, gal dar reikia padirbėti, bet ar verta taip (kone) užsipulti. Ar tik neišsigandote į save pamesti iš akių? Taip jau yra - žmonės įprato visur poezijoje, knygose, filmuose, darbe, dialoguose ieškoti savęs. O kai tenka pažvelgti į kitą žmogų, o dar, neduok Die, vargšą nelaimėlį, visi ima ir išsigąsta... Gal dar save tokį -vargšą, kokiu kartais dedasi, bet tik nenori to pripažnti - pamatys.

Tema ir mintis geradariškos, plataus akiračio. Tik išpildymas šlubuoja.

Dėl kabučių labai atsiprašau, užsimiršau ir uždėjau kaip stogą, o čia kita sistema. Nežinau kaip su ta vaikyste tik deja ji yra tokia kokią mačiau, butent vaikystę įvilktą į suaugusių rūbus, deja apgailestauju, kad man teko ją matyti savo akimis, tik labai džiaugiuosi, kad Angelas man davė kitą lemtį nei Jų, deja menkintis nesimenkinu nei prieš subjektą nei objektą.
Nežinau ar Jums kada teko dirbti gatvės vaikų centruose, net nežinau ar Jūs jiems vaidinote gerąją fėją, bet aš žinau, kad yra tai kas yra, mačiau, mačiau kaip dirbama nesimenkinat ir neieškant objekto ar subjekto, o pavalgidinant, nuprausiant, išvežant į stovyklas, nors trumpam, nors akimirkai... Deja aš ir dedu tik savo ištraukas, ne visą tekstą.
Yra puikios Bruno Ferrero knygos, viena iš jų,,Gyvenimas - tai visa, ką turime'', paskaitykite kada nors, kad geriau suprastumėte, kad yra kitas pasaulis ir kitos mažos vaikų - suaugusių širdys, deja yra, nors kartais užsimerkiame ir nenorime matyti....nesiveržiu aš tikrai į rašytojų klaną tik rašau tai ką jaučiu, ką matau, kur būnu, ką patiriu, tad mano piligrimystė tesis, ar čia, ar knygos puslapiuose, nesvarbu, mažai tai mane jaudina.....Deja gyvenimas ir yra prisiminimas, o jei nėra kas prisiminti, galima tik užjausti tokį subjektą, jis jį nugyveno tuščiai.Jei tai Jums nepriimtinas mano mintynas galite ištrinti, na tikrai neverksiu, nes puikiai žinau, kad tai ką rašau daugeliui nepriimtina ir keista, kad yra Dievas, bažnyčia, o gal ir Angelas - pūkiniuose pataluose.:)

Kodėl pavadinimas kabutėse? Jis iš kur nors cituojamas ar kas čia? ŽŽ pavadinimų formatas kitoks.
Akivaizdus turbūt visai lietuvių tautai būdingas susimenkinimas prieš subjektyvia nuomone svarbesnius ir didesnius dalykus. Begalinis svarbesniųjų romantizavimas ir idealizavimas, girdėtų filosofijų pateikimas savo nuomone ar tiesiog paprastas konstatavimas. Visas darbas - vienas prisiminimas, refleksija, kai kur sakiniuose akivaizdūs minčių šuoliai, dėl ko sunku suprasti. Na, kad ir pirmasis sakinys "Nežinau, bet ši diena išliks ilgam" - ko nežinote?
toliau "į ne vaikiškai suaugusių pasaulį." --> pasaulis nebūna suaugęs, nei vaikiškai, nei nevaikiškai.
Sunkiai paaiškinamos tokios inversijos kaip subjekto pasaulio gyvenimas - priimtiniau, kai pateikiama atvirkščiai.
Lyriškas, labiau jausmams nei prozai tiktų.

..nežinau ar ji arčiau, ar toliau, deja taip jau išėjo man čia su ta gyvenimo piligrimyste, o jos visokios yra, na ir deguto ir medaus ir karčiojo pelyno, po trupinuką :)

Prozos, sakyčiau, beveik nėra. Yra gyvenimo mūza, kuri, sakyčiau, arčiau bažnyčios, bet ir ji pritildytu, užslopintu balsu, byg būtų nekelta į Savęspi.