Nežinau, bet ši diena išliks ilgam. Užrakinsiu ją į atminties lobių skrynelę, apausiu voratinklių gijomis, paskandinsiu laiko upėje, kai bus sunku, nupūsiu laiko dulkes, panirsiu ir sieloje nušvis spindulėlis.
Dėkoju, kad leidai pamatyti TIKRO GYVENIMO, o gal pajusti ir suprasti, kad manasis prieš tą - tik maža ašarėlė visoje mano netekčių jūroje.
Veidai, veidai, kai kurių neskyriau, moteris ar vyras, sako, supanašėja. Lemtis lėmusi gyventi taip, ar jos kaltos, pragmatikai tvirtins taip, o aš nedrįstu, dėkoju mano Angelo sargo sparnui, kuris daug iš manęs atėmęs, apsaugojo nuo tokios lemties.
Vaikų akys, jose be laiko skaudi patirtis, perkėlusi į ne vaikiškai suaugusių pasaulį. Šiandien man leidai suprasti tavo septynerių metų pasaulio gyvenimą, tą, kuriame tu gyvenai, aš dažnai galvodavau, kam tau tai: gatvės vaikai, alkoholio tvaikas, purvas, o tu toks švarutis. Išvažiuodavai su jais, gyvendavai ir vaidindavai kurmį - gėrio ir tvarkos personažą. Teisi esi, Margarita, kurmis pasiliks su tavimi ilgam, gal nuskaidrins gyvenimo kelią, kai bus sunku.
Mačiau tave apsuptą vaikų, supratau ir to kunigo žodžius tolimoje Afrikoje:
- Jie išpjovė visus, mane paliko su krūva mano vaikų lavonų, ar aš galiu išvykti? Aš čia, su jais pasilieku, keliuosi su jų veidais, guluosi...
Per aukojimą garsas, vienos iš jų paleistas žaislas, mane privertė krūptelėti, o tu pasirodo net negirdėjai, nors jis lėkė į tave.
Supratau ir tos mažytės mergaitės atsisveikinimą, kai tu davei penkis, o ji paprašė dešimt (toks rankų atsisveikinimas), sušilo mano širdis, kad net gal ne tu jiems reikalingas, o jie tau, nes čia tikra ir niekas nesumeluota, priimi gyvenimą su visomis spalvomis ir atspalviais, nepagražintą, nesurežisuotą.
Angelas nubunda iš savo pūkinių debesų patalo, tyliai sparnu prisiglaudžia, nušluosto mano ir tavo ašarą.
- Būna sunkiau ir skaudžiau.
- Sutinku ir priimu.
Priimu tavo pasaulio dalelę, o kartu ir savąją.
Būna sunkiau, mano mažasis kurmi, išaugęs ir esantis.