Laikas tikriausiai išnyko. Tačiau mes gebėjome būti net be jo. [b]Mes[/b], tai Gražuolė etažerėje, o šalia jos - aš. Jeigu pasitvirtintų, kad laikas tikrai buvo išnykęs, tuomet aišku, kad gyvybė, jos rūpesčiai ir be jo gali egzistuoti. Jau man nebuvo labai svarbu, ko klausiu Gražuolės. Neatrodė reikalingas ir supratimas, kad ji Pastogės departamente tikriausiai atsiradusi ne dėl gražių akių. Bet netrukus ausimis įsitikinau, kad nors netyčia, bet pavyko šauniai paklausti. Ir jeigu kada nors vėl nebūsiu dievų baudžiamas atminties praradimu, šventai saugosiu jos pasakytus žodžius. Tiesa, Gražuolė neskubėjo jų pasakyti. Net pasirodė, kad nesiteiks apie tai kalbėti, bet išgirdau:
- Dėl akių gal labiausiai esu čia. Žmogaus akys labai gražios. Rudos, mėlynos, juodos,  margos... Kokios bebūtų, bet kai tik atsiranda gerumas, nuoširdumas, pasiaukojimas, noras padėti pavargusiam ar ištiktam nelaimės, jos visuomet gražios.
- O tu žinai, kad tave Jonas įsimylėjo?- kažkoks negeras truktelėjo liežuvį. - Prisimeni tą vaikigalį su kortomis? Man po to neteko jo matyti, bet žinau. Bobučių radijas ir Pastogės departamente veikia.
- Negerai, jeigu įsimylėjo... Na, bet ko stovi, prisėsk. Nemanyk, kad šnekuosi tik todėl, jog prie butelio ar to, kas jame dar pasilikę. Kai ką noriu pasakyti dabar, kai ką pasiliksiu vėlesniems pokalbiams.  Manau, kad jų dar bus. O dabar kvėptelėki. Giliai. Užuosdamas.
Kvėptelėjau.  Ir trumpai, ir kaip prašė - giliai, užuosdamas:
- Koks stiprus žmogiškas kvapas. Blakės kvapą užmuša. O tereikėjo išgerti tik po  klebonišką. Ir tikėsi ar ne, dėl to blogiau nebus, tačiau blake patapti žmogui ne taip sunku. Ir visai kitaip reikalas atrodo tuomet,  kai nori iš blakės sugrįžti į žmogų.
- Nori?
- Sakei, jog čia atsiradusi ne dėl gražių akių. O kodėl negalėtumei pagalvoti, kad  būtent pirmiausia dėl gražių akių. Tai nemenka priežastis, oi, labai nemenka.
Laiko lyg nebuvo. Jis tikrausiai išnyko, tačiau sieloje atsirado tai, apie ką man reikėjo pasakyti. Na, ir pasakiau.
- Pavargau. Patikėk, Gražuole. Nieko nedarau, o...  pati matai. Maniau, kad sodo sezonui visa vasara priklausys. Laiko o-joj, kiek daug!  Pailsėsim su Vidiniu, Šventoji prasiblaškys ant kalnagūbrio tarp Neris ir  Kryžiokų ežero ir, laimingai pailsėję vėl atgal į Šklėrius. Ne pirmas sezonas kai čia, bet taip, kaip šį kartą, niekuomet nebuvo. Dabar, va, r tu dar čia dėl gražių akių.. Ak, dzievuliau, dzievuliau kaip noriu atgal į Šklėrius. Kažkodėl neatrodo, kad taip galėtų būti, bet reikia kažką daryti, kad taip būtų.
- Daryk. Ką nors daryk. Bet jeigu pabandysi atsikratyti manimi, žinok, kad nepavyks.  Aš irgi norėčiau išnykti iš čia, bet negaliu. Man reikia būti su tavimi. O priežastys visokios. Jų ne viena.
Nebuvo sunku suvokti, kad ji prašneko apie kažką iš ateities, iš būsimo laiko. Bet dabar man labiausiai rūpėjo po užpakaliu pasikišti  kokį nors sostą.
- Gerai. Jau galiu atsisėsti. O ką , beje, begaliu  daryti, kuomet jau stovėti negaliu. Nėra jėgų. – Ir pasiieškodamas akimis vietas, kur galėčiau pritūpt, nusistebėdamas pasakiau tai, ko jau nereikėjo: - O velnias! Betgi tikrai nėra  blakės kvapo. Dingo. Negi todėl, kad...? - kilstelėjau butelį ir pats sau: - Ir žinok , žmogau, kaip ką reikia padaryti, kad pats savimi pasidžiaugtumei.
- Nebūčiau paprašiusi, argi būtumei džiaugęsis?
- Tu teisi. Dabar, kad ir labai nenoriu dėkoti, tačiau priverstas.
Priėjau prie etažerės ir šalia Gražuolės pastačiau apytuštį butelį su užrašu ant etiketes „ SUPER LIUKS.“ - Dėl gero kvapo, - paaiškinau savo poelgį.
- Ačiū. Ir tikrai esi teisus manydamas, kad esu čia ne dėl gražių akių. Jų ir Radijo karietoje pakanka. Ir Astės akys gražios, ir Tomo Vaisietos. Linksmai jomis šypsosi raidės A ir B, protingai teigimus jomis ramsto J(jotas). Beje, ar įsidėmėjai, kokios gražios akys  Dūdoriaus. Pagaliau ir Ypatos su ponia Citata. Ne, aš čia ne dėl akių, vežėjau. Ir ne dėl to, kad skaityčiau „lietuvio kalendoriuje“ įrašus. Net manau, kad man nelabai sunku persikelti į prezidentūrą, bet, kaip sakiau - man reikia būti čia, su tavimi...
- Manai, kad nėra jokių galimybių tavimi atsikratyti?
- Nėra,
- Ar tai todėl, kad, kaip sakei, su mano tėvu esate profesijos broliai. Jo jau nėra. Bent kada gali ir tavęs nebūti.
- Ateis laikas ir nebus, bet dabar išgirsk Ferdinandą Kauzoną. Žinoma, iš to seno „Respublikos“ laikraščio. Netgi ne jį, o savo tėvą.
F. KAUZONAS:
     Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent jus užverbavo dirbti Lietuvai.
DĖDĖ KARLONAS:
     Nu, žinoma, atsimenu. Dėl to kad Lietuvą mylėjau... Raiškia, mano mama gimusi  Noruliuose. Tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėj. A tėvas, raiškia , iš šitos, iš lenkų pusės Ir žemės buvo ir vienoj rubežaus pusėj, ir kitoj. Tai tie, kurie turėjo apdirbamos žemės  lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap ainam atgalios, tai policininkai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešti. Bet su knygom jau viešai neisi - lenkai nepraleis ir dar areštuos. Už tokius dalykus galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvienų takucį, kiekvienų pušalaitį. Ir aš jį užverbavau. Tai būdavo, jei be knygų, tai ainu su leidimu per  Randamonių punktų, o jei prisikrovis laikraščių ir knygų , tai su Alponsu per krūmus. Tada aš dar buvau ne kaipo agentas, o tik kaipo Šv. Kazimieraus draugijos, katra  rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį kap buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jiem dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą - žinias, iš Lietuvos- knygas. Bet jei su knygomis, tai dar nešdavomės sacharinos  ar ko. Jei lenkai pamatys - knygas metam, rodom sachariną ir in mus jau žiūri kaipo  špekuliantus, o už šmūgelį jau  mažiau metų duoda...

(Iš „Kryžiokų vasaros“)