VIDINIS:
Gal ne viltis, o ji,
Svajonė, miršta paskutinė.
Tačiau vėl pasakysi: ba - na - lu...
Gražu karietoje, kai dar galiu
Ir mintimis kelionėje pabūti,
Todėl, vežėjau, paklausyk...
Pašvilpauk botagu, nes reikia,
Kad žodyje bent truputėlį
Muzikos daugiau!..
Ar tekę tau kažką girdėti
Apie istoriką Dūdavičių?

VEŽĖJAS:
Lyg taip, lyg ne.
Jo vardas Einvardas, berods.
Gausybėje vardų  – keistokas,
Bet ausys greit pripras prie jo.
Ir nesvarbu,
Kaip jį pradėsi piešti -
Nuo kojų ar galvos.
Tačiau labai svarbu,
Kad žmonės pamatytų,
Jog nupiešei Dūdavičių
Senovėj Lietuvos.
Ir nesvarbu, iš kur
Ir kaip jis čia atklydo -
Gal Noė,
     kai nuseko tvanas,
                              jį paliko?
O gal vėliau, it įstabus d‘Artjanas,
Išgirdęs gražų vardą Lietuvos,
Atkako raitas iš Paryžiaus
Čia paieškoti mylimos.
      
VIDINIS:
Gal buvo dar kitaip – ir jis
Sunkus ir nerangus it riteris,
Apkaustytas šarvais,
Per Prūsus, Latviją ir Estiją
Su vokiečiais atėjo Ordino laikais.
        
VEŽĖJAS:
Ir jeigu taip, tai vėlgi nesvarbu,
Kuri ranka jo kalaviją,
Kuri kryžių laikė...
Aš noriu ir labai tikiu,
Kad Einvardas Dūdavičius
Nebus it nupieštas ant lito,
Sustos ir apsidairęs pasakys:
- Čia aš, istorikas tautos,
O čia karalius Mindaugas,
Dangaus ir praeities pasiuntinys...

VIDINIS:
Be žodžių, regis, supranti.
Man ne vežėjas tu.
Man molis teesi
Gyvybei kurti, skambinti, statyti.
Vežėjau, tegu būna taip,
Kaip būt negali -
Ne knygų puslapiuose,
Ne marmure paminklų,
Ir ne valdovų rūmuose ar pilyse -
Turėkim žmonėse karalių
Prie stalo, duonos, gurkšnio vyno,
Prie neteisybės, prie tiesos....
Dainuok, vežėjau,
Švilpauki botagą....
Nes su tavim, manim Aukščiausias šneka...
Tikėkimu, kartu dainas dainuos.

(Dainuojam):
Oi, kur aš gėriau uliavojau
Sau jaunū megely pasdabojau...“