- Kur Jūs, varduvininkai! - pašaukiau mintyse, dar nepriėjęs laiptų į Pastogės departamentą, o užlipęs: - O, kiek čia  jūsų, ponios - ponai, daug!
       -  Kodėl daug? Kaip parašyta “lietuvio kalendoriuje“.
       - Labas, Vygandai. Jau ne tik apie varduvininkus. Sakau, dar saulė nepakilusi, o kiek daug Celsijų.
       - Bus dar daugiau. Šiuomet penkiolika tikrų mūsiškių. Te truputį žmonės atšyla. Gal nebus tokie pikti, - atsiliepė Valė.
      - Ne, ne! Jau nepikti, Vale. Pašildėt vakar ir … Ne, jau ne pikti. Jeigu dar šiandieną saulutės atokaitoje palaikysite, atkusime visai. Žmonės, kaip žolė. Bet - stop! Kodėl kalbi apie  „tikrus”  mūsiškius? Ar yra, ar bent pasitaiko ir netikrų?
      Prieš kelias dienas taip nebūčiau klausęs. Pirmą kartą atėjau į Celsijų - varduvininkų susitikimą žinodamas, kad šalia yra blakė - Gražuolė. Ir kaip pasakyti, kaip mirktelėti, kaip duoti žinią, įspėti, kad žodžiuose, net pajuokavimuose būtų atsargūs. Konspiraciniai reikalai siurbėsi apimdami abu smegenų pusrutulius. Viešpatie, nepyk, bet jeigu manai, kad  šitaip reikia gyventi net su sau artimiausiais žmonėmis, tai nėra tvarkos tavo sukurtame pasaulyje.  
      Nemenkas būrelis Celsijų, išgirdusių mano klausimą, nusijuokė taip skaniai, kad net neatsimenu, kada anksčiau taip buvo. Bet tai, matyt, kad būtų linksmiau, o rimti reikalai prasidėjo kitaip.
      - Dzieeeduliiii,- lyg išdainavo Valė. Pažiūrėk į „lietuvio kalendorių“. Per pastarąsias  dienas jokios žinelės ten nepalikta. Atrodo, kad jokio gyvenimo nebuvo. Net tavęs.
     - Nepyk, dzieduli, - parėmė Valę Vygandas, - Ji teisi. Taip, gyventi pagal mūsų kalendorių sunkiau. O kodėl? Jeigu neužmirši apie tai pagalvoti, tikrai suprasi. Tačiau  reikėtų pasistengti, kad Pastogės departamentas nebūtų tik vaizdinys ar geros įstaigos iškaba. Gal net piešinėlis. Atsiminkime: yra „lietuvio kalendorius“ ir jokių nuolaidų nei sau, nei kitiems. Padėkim  jam atlikti paskirtį taip, kaip prisakė jo sudarytoja Danutė Balsytė. Atsiverti pradžią, o ten akys pasigauna moto:
                              
                            „Lietuva - lietuvių Žemė,
                               nes kiekviena jos pėda
                           apšlakstyta mūsų Tautos krauju.“
    
      Kurį laiką patylėjau, net kilo mintis teisintis, kodėl dienoraštis pasiliko be įrašų. Bet kaip padaryti taip, kad būčiau suprastas? Nurijau sprangią piliulę ir kaip besugebėdamas pasišviečiau šypsena.
      - Kol yra “lietuvio kalendorius” net ir savo klaidas ištaisysime. Jeigu taip neatsitiktų, žinoma, būtų baisu. Ačiū, kad atėjote į naują dieną. Dievas jums darbų ir šiandien nešykštės. Bet supraskime, kad duodamas darbus, jis mums teikia ir naujas pamokas. Gaila, kad apie jas nekalbėdavome anksčiau, o dabar net nežinau, kaip tai padaryti. Nors,- pasakiau keisdamas balso tembrą, - ar atsimenate, kas seka po dienoraščio moto?
      -  Lietuvos himnas, - kažkas pašaukė iš Celsijų.
      -  Būtent! Būtent Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. O po jos seka jau kalendoriaus sudarytojos Danutės Balsytė žodis, - ir pakėlęs „lietuvio kalendorių“ viršum galvos citavau  seniai ir gerai iš jo išmokus žodžius: „Ši knygelė - tai plataus spektro kultūrinės, istorinės pakraipos švietėjiškas leidinys visiems, kiekvienam, kuris dar lietuvis“ ir palikęs trumpą pauzę, vėl: - Vadinasi?
     Celsijų ir varduvininkų publika pradėjo rimti, bet į mano klausimą niekas nebandė atsiliepti. Todėl greitai dėliojau paaiškinimą: - Tai vadinasi, ponios - ponai, kad mes dar lietuviai. Ir galbūt vieninteliai tokie, nes nemanau, kad kur kas gyventų pagal  1998 metais išleistą „lietuvio kalendorių.  O ką  darome mes?
        - Mes gyvename,- atsiliepė iš Celsijų būrelio sodrus balsas.
        - Taip, mes gyvename, - komentavau, širdyje džiaugdamasis, kad čia atėjau po dviejų kleboniškų: - Mes, ponios – ponai, gyvename ir  mokomės.
        - Argi naujiena žinoti, kad žmogus visą gyvenimą mokosi? Tik, žinoma, gaila, kad  turime bičiulių, kuriems pradinei mokyklai baigti gyvenimo neužtenka. O kad jums, dzieduli, jo neužtektų, tikrai nemanėm.
      Tokie varduvininko Vygando žodžiai mane gerokai sutrikdė, nes nesuspėjau iššaukti iš „lietuvio kalendoriaus“ dar vieną citatą apie tai, kad iš tikrųjų mąstyti šiandien apie rytdieną niekas netrukdo. Mąstyti dar galima, dar neuždrausta. Tik ar besugebame. Ar besusigaudome savyje ir aplinkoje. Ar tebeesame lietuviai. Bet ir po Vygando priminimo apie mano mokslus, bandžiau lakytis aukštumėlėje.
      - Taip, Vygandai, taip jaunas žmogau. Iš pradinių klasių neišlipu, bet, ačiū diev , ir ten pasilikęs šiomis  dienomis sužinojau, jog būna taip, kuomet, deja, prasmingiau kalendoriaus puslapius palikti atverstus ir tuščius, negu juos užpildyti dienos užrašais, - kažkaip valdiškai, sausa gerkle mečiau žodžius. Jaučiau, žinojau, kad jie vis dar ne tie, kokių reikia, bet kaip juos pasakyti, perduodant žinią, kad į Pastogės departamento gyvenimą įšliaužė blakė, kad netoliese esančios etažerės lentynėlėje gyvena Gražuolė.
     Man atrodė, kad į šį susitikimą reikia ateiti nepamąsčius, kaip turėčiau atrodyti. Paskutinę akimirką prisipyliau klebonišką, netrukus – kitą, ir kaip pirmą, taip antrą prarijau vienu ypu. Jaučiau, kad dieną pradedanti publika nesidžiaugs, bet elgsis suprantančiai, truputį nesuvokdama, kas iš tikrųjų vyksta. Bet kartu ir jausdama, kad gal taip reikia.  
      - Teisybės visi bijosi, ar- ne? Dziedulis irgi,- lyg mąstė, lyg truputį priekaištavo Vygandas: - Kiek beprisimenu, niekuomet užuolankom nekalbėjom. Sakėme, kad patys mokysimės teisybei žiūrėti į akis ir būsime laimingi, jeigu atsirastų mums pasekėjų. Dabar taip neatrodo.
      -Pamatę pasienyje ilgus suolus ir didelį stalą, taip ir manėme: teateina čia tie, kas nori išmokti kalbėti teisybę. Vietos tiktai nemažai, o sumanymas protingas. Bet ir stalas ir suolai dabar atrodo taip lyg jie per klaidą pateko į muziejų, - pasakė Rimgailė. Bet skaudžiausiai gėlė Valerija. Ji irgi dienos varduvininkė:
     - Dzieduli, betgi su kvapeliu. Dieve tu mano! dar saulė nepatekėjus, o – jau! Ką pasakys  Andrius Kubilius? Stipraus alaus rytinis dvokas jau lyg įprastas dalykas, bet dabar ne tik  alaus. Negi kuri nors kaimynė sugundė?
   Užstojo tyla, bet nežinojau, ką pasakyti. O kitiems buvo netgi įdomu. Bet vis tik Dievas  yra ir tą kartą manęs nepaliko. Net atrodė, kad ne aš, o jis pats pasako mano balsu.
      - Ką pasakys ponas Andrius Kubilius ar Dalia Grybauskaitė, regisi, visi žinome, bet ar visi žinome  ką pasakys Jo Ekscelencija Ružas. Jeigu dar čia vakar, užvakar, išskyrus savo publiką, nieko nebuvo, tai šiandien jau gali būti. Ir, beje, tokius dalykus reikėjo išmokti skaitant „lietuvio kalendorių“ ir mokantis dar pradžios mokykloje, O tai ką lig šiol kalbėjau, tik paistalai. Esmė gi ką tik pasakytuose žodžiuose. Ar juos reikia dar kartoti?
     Efektas pavydėtinai puikus. Ružo pavardė mūsų draugijoje buvo ištarta pirmą kartą ir nesakyčiau, kad prastai. Išskyrus Dievą ir mane, niekas nežinojo, kas Jo Prakilnybė yra.
    -Taip, taip, taip... Atrodo, kad  supratau... Taip, taip, taip, - pirmasis  atsitokėjo varduvininkas Vygandas ir komandavo : Publika, dėmesio! Rikiuok! Į pradžios mokyklą... bėgte  marš! – Ir nusitaikęs žvilgsniu į mane: - Bet, dzieduli, kalendoriuje  apie tai irgi nerašykime. Taip bus protingiau...
  
                                                          ***************************