aš vis dar sliūkinu neišmintu,
kreivu gyvenimo taku,
aš vis dar ieškau,
kur kelias pagaliau išsišakos
ir, rodos, žmonės - jau ne žmonės.
stagarais pavirto medžiai,
šakos nebelaiko tos gyvenimo naštos,
tik dykuma, tik kreivas,
išpustytas baltas smėlis
basai mano kojai liko mielas,
ir net gyvenimo sūraus lietaus apkęst nebegaliu...
galiu tikėt tiktai neišmintu taku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-25 16:46:46
gyvenimo našta - pasenęs žodžių junginys. Kažkaip nelabai tinka tokiam gražiam eilėraščiui :) ir kai kur per daug žodžių... Bet visumoje - labai gražu...
Anonimas
Sukurta: 2009-07-25 15:43:48
Skaudžiai prieita išvada. Gal reikėtų tikėti ne tiktai neišmintu keliu. Juk ir pakelėje daug gražių daiktų mėtos:-)
Patiko „stagarais pavirto medžiai, / šakos nebelaiko tos gyvenimo naštos“.