aš vis dar sliūkinu neišmintu,
kreivu gyvenimo taku,
aš vis dar ieškau,
kur kelias pagaliau išsišakos
ir, rodos, žmonės - jau ne žmonės.
stagarais pavirto medžiai,
šakos nebelaiko tos gyvenimo naštos,
tik dykuma, tik kreivas,
išpustytas baltas smėlis
basai mano kojai liko mielas,
ir net gyvenimo sūraus lietaus apkęst nebegaliu...
galiu tikėt tiktai neišmintu taku.