viltis
prisilietimas perlamutro pirštų
erškėčiu į atmintį įaugo
plasnoję prieš akis
žemyn nusvyra
ir mintys skaudžios
tarsi basos kojos žvyrą
menkiausią virptelėjimą išsaugo
akių prigesęs spindesys
lemtis puotos neskyrė
nors sielos buvo taip arti
šarma ir žiedas
dvi priešybės
paliko
graudulys rudens šviesus
minčių darganą
slogią išblaškęs
jokio žodžio
ištarto nebus
tai tik sielos
susilietė
taškas
plyksteli sieloj
liepsnelė baikšti
dagtis baigiasi
pasiliejęs vaškas
kam į svaigų aukštį šauki
iš vasarvidžio
margojo rašto
Ražas
2009-07-25 13:54:30
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2009-07-26 20:03:03
man taip painokai pasirodė
Anonimas
Sukurta: 2009-07-26 16:26:01
...viskas praeina...tik atminties talpūs sandėliai retsykiais praveria duris į Atgalios :(
nuoširdus.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-25 23:24:06
ko gero, labai asmeniška, kad toks uždaras uždaras eilius - nei iš savęs, nei į save
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-07-25 17:29:57
Perskaičiau taip, lyg kažką žinočiau, bet esu įsipareigojęs niekam apie tai nepasakoti, nebet turiu teisę pasakyti, kad yra praeityje dalykų, kurie atmintyje išslaiko labai gerai. Skauda-neskauda, tačiau be jų nebūtų ir gerų poezijos posmų.
Tai gal po kleboniška, a?
Anonimas
Sukurta: 2009-07-25 16:03:17
Vis nesinori tikėti, kad apie viltį kalbama... Paskutinė strofa man išvis apie desperatiškas pastangas veržtis priekin... Sutinku, gražu, gilu, tačiau ne viltis. Gal tik man.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-25 14:31:36
kam į svaigų aukštį šauki??? :O