viltis

prisilietimas perlamutro pirštų
erškėčiu į atmintį įaugo
plasnoję prieš akis
žemyn nusvyra
ir mintys skaudžios
tarsi basos kojos žvyrą
menkiausią virptelėjimą išsaugo

akių prigesęs spindesys
lemtis puotos neskyrė
nors sielos buvo taip arti
šarma ir žiedas
dvi priešybės

paliko
graudulys rudens šviesus
minčių darganą
slogią išblaškęs
jokio žodžio
ištarto nebus
tai tik sielos
susilietė
taškas

plyksteli sieloj
liepsnelė baikšti
dagtis baigiasi
pasiliejęs vaškas
kam į svaigų aukštį šauki
iš vasarvidžio
margojo rašto