.      - Dzieduli, kada Jonas ateis?
       -  Jonas?
       - Na taip, Jonas krikštytojas.                                  
       - O Šventoji! Šventoji! Įsimylėjai Joną. Gal ir gerai, kol meilė nevirsta pragaru. Bet kada jis ateis, ir ar ateis,  tikrai nežinau...
       - Žadėjo mane išmokyti kortomis lošti. Vadinasi, turėtų ateiti...
       - Na, jeigu žadėjo ir jis padorus piemenukas, turėtų ateiti, - pasakiau ir sieloje dingtelėjus klausiau, ko neketinęs: - O sakyk, Šventoji, ar tu moki mylėti? Manau, kad išardžius, išpakavus, iškonstravus tave, širdies nerastumei. Nepyk, kad tokios mintys, bet ir neklausk, kodėl jos tokios, nes nežinau, kaip nežinau, ateis ar neateis Jonas.
       Šventoji aprimo ir po kurio laiko:
       - O klausi nekvailai. Tikrai, - patikino ji ir prisipažino, kad jos taip dar niekas neklausęs. Kone visiems be išimties įdomu ir reikalinga žinoti, ar ji protinga ir niekas nepaisė, ar sugeba mylėti.- Tikrai, nekvailai klausi, dzieduli,- pasikartojo: -  Galbūt truputi moku. O nekęsti, nemylėti net labai. Tik protas man neleidžia tai skelbti viešai ir net blakei pasakyti, kaip labai jos nekenčiu. Tik jo paliepta ją vadinu Gražuole, iš tikrųjų tai bjauri, prakeikta blakė ir visai nesvarbu, kad ji protingesnė už mane. Jos protas – niekam į gera neina. Žinoma, man argumentuoti tokį nusiteikimą irgi trūksta faktų, bet manau, kad būtų geriau, jeigu ją varmas Šklėrius (ar Golius) būtų prarijęs, beparskraidindamas ją pas mus. Va, tokia jai mano neapykanta.
      Nesitikėjau tokios kalbos, bet galvoje aiktelėjo Vidinio žodžiai, kad abi jos - ir knyga- segtuvas, ir  blakė atsiradusios iš tos paties konstruktoriaus rankų, tik su skirtingomis proto dozėmis. Ir prašau, kaip nevienodai jas priima mano siela, širdis -  vieną su atvira meile,  pasididžiavimu, džiugumu , o kitai  meilės nė pėdsako, o paslėptos pagiežos, nemeilės , o dangau! kiek nemaža.
      - Aš tave myliu, Šventoji. Kad ir piktesnį žodį pasakau, bet patikėk - myliu.
      - Žinau, kad myli. Bet...
      - Kas „bet„?
      - Aš daugiau žinau, negu jaučiu. Ir kad Jonui patikusi blakė, - irgi tik žinau.  Man labai norisi, kad jis ateitų ir pamokytų mane lošti kortomis.
      Vėl tylėjau, lyg girdėdamas iš Santariškių pusės - esą, ko taip blaškaisi? Saugokis, kad vėl neprireiktų ligoninės. Žinoti lengviau, negu jausti. Ne šiaip sau sakoma: ką išmoksi - ant pečių nenešiosi.. O jausti yra visai kitas dalykas. Jausmai nepaklūsta protui, bet būna kuomet jie arba beprotiški, arba labai protingi.
      Pasiėmiau į rankas  knygą - sietuvą, prispaudžiau prie krūtinės:
      - Paklausyk, Šventoji. Taip mano širdis plaka. Dabar ji plaka tau. Žinok, atsimink. Spurdi it šiltas žvirbliukas.
      - Deja, mano širdis neplaka. Jos tikrai turbūt nėra. Kai Joną myliu, irgi negirdžiu, kad plaktų ar kaip žvirbliukas spurdėtų, bet jį myliu kitaip, negu tave, dzieduli. Myliu labai žinodama, kad jis blakę myli. Taip, aš tikrai noriu, kad jis mane išmokytų kortomis lošti. Išburčiau jo ateitį. Dabar turbūt su močiute lošia. Dieve, Dieve, kaip norėčiau, kad  blakės spigsėjimai jo nežavėtų. Tačiau ateis ir žinau, kad norės pamatyti ją spigsiančią įvairiomis spalvomis blakę.
     - Ir ką daryti, kai širdis proto neklauso, bet, žinoma, kai jos neturi...
      - Man liūdna taip girdėt. Ir net skauda. Net kai verkiu, ašarų nebūna, bet nesu abejinga. Moku džiaugtis, liūdėti. Mylėti taip pat. O širdis? Net nepagalvoju, kad ji man reikalinga. Jonas irgi turi širdį, gal irgi spurda kaip šiltas žvirbliukas, bet manęs nemyli. Aš širdies  neturiu, o Joną myliu. Galvok, dzieduli, ką kalbi...  
      Nesmagu pasidarė.
      - Galvoju, stengiuosi, Šventoji. Ir net žinau: geriau mokytam biednam nekaip turtingam kvailam., bet vis tiek esu vežėjas. Tokia Dievo valia. Kad ir be karietos, o vežėjas ir kaip sakoma- beraščiui ir akiniai nepadeda. Va toks ir mano gyvenimas. Nei akiniai, nei botagas nepadeda.
      - O Vidinis?- paklausė.
      - Abu iš to paties milo siūti.
      - O, ne! Nesakyčiau, kad iš vieno, - paprieštaravo Šventoji, bet tylėjau ir nelaukiau, kad paaiškintų. Galbūt todėl neklausiau, kad išgirdau Vidinį, vėl kažką įmetusį į smegenų dėžutę. Kai pradėjau krapštinėti, ogi girdžiu:
      - Tai jam labai pavojinga. Per poeziją tu, dzieduli, jį girdi. Jis atsiveria tau. O jeigu taptumei blake?
      - Ką? O jeigu tapčiau blake? Ačiū bent tiek, kad nepalinkėjai būti nematoma. 
      - Nesikarščiuok, dzieduli.  Aš tave myliu. Ne taip kaip Joną, bet myliu ir tikiu, kad blake niekuomet nepatapsi – Ir, matyt, norėdama užbaigti šį atsitiktinį ir keistą mudviejų pašnekėsį : - Kažin, apie ką jis, Vidinis? Tikriausiai apie mirtį, bet... nekvailas. Žino, kad mirtį reikia  labiau gerbti negu blakę. Ji niekuomet  neišduoda. Ji ištikima kaip šienpjovys  savo pievai.
          
                               Gražus, kol sugebi liauna žole
                              Įaugęs būti pievoje su ja:
                              Čia viskas paprasta- esi, kaip ir visi
                              Mūs milijonai! Mes -jėga!
                              Pirmyn, broleliai!
                              Dievas su mumis!
                             Ir niekas nepamatom, kad šviesa
                             Iš ten, iš ryto saulės pievoje atėjo.
                             Ateis ir jis,
                             Dalgelį šveitrų ant peties užkėlęs,
                             Rasotos pievos pjauti šienpjovys.

     - O tu ar gerai supranti jį, Vidinį? Jis ne kaip iš mūsų kraštų, kur mirtis yra ragana ar giltinė su dalgiu ant peties. Ne. Tai netiesa. Tai beržas. Beržas su plieno dalgiu ant peties.  Betgi ne man tau apie tai, dzieduli,  kalbėti, jeigu abu su Pauliu Širviu vienoje lovoje miegojote...

     (Iš „Kryžiokų vasaros“)