Klajojimas
Vieną akimirką
bežadžių
smėlynų tylėjimo
tu vėjas
žirgo karčiuose,
tu blyksnis jūros
akyse žuvėdros.
Kaitrus kelio
dainavimas,
pėdomis girdimas,
almėdamas srūva,
o tu su tyla
kalbies,
kad visada
sugrįžt gali.
Niekada nepaklysi.
Ištiesk delnus -
viltimi laivų
paklydusių
į dykymas lyja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-24 11:31:07
o tu su tyla
kalbies,
kad visada
sugrįžt gali. > gražu :)
Anonimas
Sukurta: 2009-07-23 19:49:59
Pradžioje pasigendu skyrybos.
Lyrinis subjektas piešiamas kaip asmuo, susiliejantis su aplinka, dykumos valdovas. Tačiau tai kertasi su pavadinimu, kuris kalba apie lyr subj bastymąsi, klaidžiojimą – ne gyvenimą savo erdvėje, o priebėgą kitoje.