Vieną akimirką
bežadžių
smėlynų tylėjimo

tu vėjas
žirgo karčiuose,
tu blyksnis jūros
akyse žuvėdros.

Kaitrus kelio
dainavimas,
pėdomis girdimas,
almėdamas srūva,

o tu su tyla
kalbies,
kad visada
sugrįžt gali.

Niekada nepaklysi.
Ištiesk delnus -
viltimi laivų
paklydusių
į dykymas lyja.