Santrauka:
Nejau kas manot, kad tyloj – ramybė?
Nejau kas manot, kad tyloj – ramybė?
Kad ji paguos?
Užgydys atminties žaizdas?
Į ją sukrito baltos mėnesienos,
Sukrito jau seniai praėję
Mano jaunos dienos
Ir netgi kelias tas,
Kai, neturėdamas sparnų,
Ėjau kadaise į žvaigždes.
Tylos peizažuose ramybės nesurast.
Juose išnoksta žmogiška lemtis.
Atsikvepiu savim,
Ir siekiuose jau
Nebelieka laiko būti…
Nejau kas manot,
Kad tyloj – ramybė?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-07-20 17:56:23
Nejau kas manot,/Kad tyloj – ramybė? Man iškart susidvejino - išorinė ir vidinė ramybė...
Taigi, toje tyloje - išorinėje ramybėje (kas taip reikalinga...) ko gero dažniau pajusi vidinę neramybę... Ir tai šiame eilėraštyje labai gražiai, nors liūdesingai, bet įtikinamai išsakyta.
Tokia puiki išraiška - Tylos peizažai ir kelias tas,
Kai, neturėdamas sparnų,
Ėjau kadaise į žvaigždes./
Atsikvepiu savim,
Ir siekiuose jau
Nebelieka laiko būti…
Visas pamąstymui.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-20 17:07:20
O dabar susimąsčiau. Gal ir nėra... Tačiau apgaulė, kad tyla ramina, daug kam padeda. Ir tegu...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2009-07-20 16:43:06
O aš vis dar manau, kad tyloj - ramybė...
Bet ir Pelėda tikiu
Anonimas
Sukurta: 2009-07-20 13:57:56
...įdomus pamąstymas.
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2009-07-20 12:29:03
oi, aš tikrai nemanau, kad tyloj ramybė. tyloj kaip tik didžiulė neramybė ir chaosas puola. nes randa tave vieną be šarvų
Anonimas
Sukurta: 2009-07-20 09:36:27
ją sukrito baltos mėnesienos,
Sukrito jau seniai praėję
Mano jaunos dienos
Ir netgi kelias tas,
Kai, neturėdamas sparnų,
Ėjau kadaise į žvaigždes.
Labai labai... sustabdo patylėti.