Tylos peizažuose
Nejau kas manot, kad tyloj – ramybė?
Kad ji paguos?
Užgydys atminties žaizdas?
Į ją sukrito baltos mėnesienos,
Sukrito jau seniai praėję
Mano jaunos dienos
Ir netgi kelias tas,
Kai, neturėdamas sparnų,
Ėjau kadaise į žvaigždes.
Tylos peizažuose ramybės nesurast.
Juose išnoksta žmogiška lemtis.
Atsikvepiu savim,
Ir siekiuose jau
Nebelieka laiko būti…
Nejau kas manot,
Kad tyloj – ramybė?