Nemėgstu sumuštinių,
Bet čia mes valgom juos,
Esu toli,
Nors noriu būt šalia.
Būna – širdis verkia,
Nors veide šypsena.
Mėgstu ilgai pamiegot,
Bet lova – ir ta ne mana...
Mintys nuneša toli,
Atmerkiu akis – nepavyko išnykt.
Pavirsčiau paukščiu, bet ir vėl...
Nekenčiu traukos dėsnio.
Vėl ir vėl...
Suprantu, kad esu ne čia,
Ne čia, kur mano vieta.
Pirštu lėtai rašau danguj,
Atsargiai, lyg bijodama suklysti,
Tą vienintelį žodį – s u g r į š i u.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2009-07-18 20:48:52
pritariu Ramunei
Vartotojas (-a): Dainūtė_Fa
Sukurta: 2009-07-18 19:15:01
Man patiko.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-07-18 16:26:50
Nemėgstu sumuštinių,
Bet čia juos valgom
toli mes ir šalia kartais
būna - verkiam,
Nors veide šypsena
lova - ir ta ne mano
Mintys nuneša toli,
nekenčiu traukos
/ kaip veiksmo / bet d ė s n i o nekesti (?) negalima
:) pagal mane taip būtų geriau, bet valia Jūsų
Anonimas
Sukurta: 2009-07-18 15:54:39
Kažkoks liūdnai ironiškas. Emigranto dalia?
Visas eilėraštis nusipelnė taisymo, tačiau pabaiga geresnė. Ir sklandesnė, ir tikresnė.