Šįkart ir jūs man neįdomūs.
Nusidėvėję virtuoziškumu, orginalumu.
Tikiu, kad mokat dviračiu
Pervažiuot jūros dugną.
Jautriom ašarom pripildyt
Visas miesto šiukšlių dėžes.
Bet netikiu, kad dar kada nors
Atsiminsit prigimtį, savo vardą,
Kuriuo paskutinįsyk pakvietus,
Atsisuktumėte girdinčiomis akimis,
Žiūrėtumėte, kol viskas taptų aišku.
Ir užmerkę degančias akis
Pasileistumėte saulės link juodu siluetu,
Praradę šventumą ir klimpdami jūroj,
Grimzdami greičiau nei saulė ir
Pirmiau jos nudažytumėt dangų raudoniu.
O. Kaip gražu.
O. Kaip gražu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-07-17 06:10:12
Mintis gan įdomiai dėstoma. Patvarkyti, mano supratimu, reikėtų. Skaityti - sunkoka, veliasi pabaigos, rimuojasi sunkiai. Tiesiog šlifuotinas... Klaideles, Jums leidus - pataisiau.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-17 00:01:26
gražu. tai - ką? akis išsibadyt? :)
Anonimas
Sukurta: 2009-07-16 23:59:03
Labai liux eilius. Visutėlis: minties vientisumas, puikiai surėdyti žodžiai, vienžo iki netylančių plojimų viena smulkmenėlė (nebūtinai taip yra, tai tik man taip atrodo).
Atsisuktumėte girdinčiomis akimis,
Žiūrėtumėte, kol viskas taptų aišku.
Ir užmerkę degančias akis
(man per daug akių, gal vienas išimkite, bet, jeigu draudimas operacijos neapmokės, tiek jau to, pakeiskite į kokius veizolus ar kitą atitikmenį :)).