Šįkart ir jūs man neįdomūs.
Nusidėvėję virtuoziškumu, orginalumu.
Tikiu, kad mokat dviračiu
Pervažiuot jūros dugną.
Jautriom ašarom pripildyt
Visas miesto šiukšlių dėžes.
Bet netikiu, kad dar kada nors
Atsiminsit prigimtį, savo vardą,
Kuriuo paskutinįsyk pakvietus,
Atsisuktumėte girdinčiomis akimis,
Žiūrėtumėte, kol viskas taptų aišku.
Ir užmerkę degančias akis
Pasileistumėte saulės link juodu siluetu,
Praradę šventumą ir klimpdami jūroj,
Grimzdami greičiau nei saulė ir
Pirmiau jos nudažytumėt dangų raudoniu.

              O. Kaip gražu.
                  O. Kaip gražu.