Tavo šaknys jau vandeny,
O lapais tu rankas mojuoji vėjuj.
Kūnas tvirtas jau, tarytumei iš marmuro suaugęs,
Į žiedą lenda, vis nori rytmetį užuost.
Sodri spalva į viršų liejas,
Ir rožiniai lyg pirmosios alyvos dažo žiedą.
Pakvipo, gyvenimui, mažyle, atsiduok.
Žydėjimui gyvenimą padovanok.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-09-14 21:36:45
Man labai "prilipo" kūrinio nuotaika. Mielas lūliavimas... :)
Anonimas
Sukurta: 2009-07-15 22:24:28
vėjuj - jei galvoje turimas vietininko linksnis, vartojama „vėjy“, jei naudininko – „vėjui“. Gal dėl to ir neaišku, apie ką čia...
Supratau, ką norėjai pasakyti, bet jau taip įmantriai... Pirmiausia galvok, ar tavo sugalvoti pasakymai logiški. Ar visas eilėraštis logiškas. O dabar susidaro didelė problema su antra ir priešpaskutine eilutėmis. Apie ką jos? Priešpaskutinė eilutė sudaro vieną sakinį, kuris pats savaime nelogiškas. Po „pakvipo“ turėtų būti taškas. O kas ta mažylė?
„Ir rožiniai lyg pirmosios alyvos dažo žiedą“ – prie ko čia rožiniai? Visas eilius gamtiškas, o čia religinė atributika. Ir kodėl rožiniai būtent turi dažyti? Negi yra nusistovėjusi kokia viena jų spalva ar kas... ? Taip, ši eilutė, nesigilinant, graži. Bet tiek graži, kad matosi, jog yra išspausta, padaryta.
Nesistenk ieškoti įdomių metaforų, palyginimų ar kt. raiškos priemonių. Iš pradžių išmok sekti mintį. O tada jau ir meninei pusei eilė ateis.
Nuoširdžiausiai linkiu sėkmės!
Anonimas
Sukurta: 2009-07-15 21:56:59
Antra eilutė neaiški. Nesukoncentruotas.