Diena išnokino vidurdienį. Saulė spigintų tiesiog į viršugalvį, tačiau jis paslėptas po Pastogės departamento šiferiniu stogu. Užtat ir stogas įkaitęs, jis irgi spirgina taip, kad vos  kvėpuoti beišgali, tačiau labiausiai savijautą alina Šventosios nuotaika. Suprantu, žinau, kad turėčiau užbėgti į priekį ir pasakyti žodžius, kurie nuplautų apmaudą už tai, kad jai tekę leisti laiką vienoje etažerėje su blake.  
        - Reikėtų pasakyti savo gimtadienio datą ir, patikėk,  nesugebėčiau. Ir ak, Viešpatie, kaip  būtų gerai, kad iš atminties išsitrintų tavo žodžiai, jog sumaniusi mudu su Vidiniu palikti. Bet nepaisant to, priešintis sumanymui neketinu. Manau, Vidinis irgi tave laimins, nors sieloje peršės. Matyt, mudu verti gyvenimo su blake, o ne su Šventąja.
       - Ilgai tylėjo Šventoji. Aš irgi. Paskui išgirdau:
       - Kad ir bjauri ji man iki koktumo, tačiau suprantu, kad ji jums reikalingesnė, negu aš. Negaliu, deja, nepripažinti jos vertės. Tai, ką moku aš, moka ir ji. O tokios blakės, kaip, sakysim, Richardas Zorgė, faktiškai sovietams padėjo laimėti karą. Blakė, bet jos darbas  reikalingas pergalei. Tokioms blakėms ordinai sagstomi. Ir minėtajai prisegta Tarybų Sąjungos Didvyrio žvaigždė. Taip visame pasaulyje. Šios rūšies blakės žino savo vertę. Mūsiškė - taip pat.
       - O, Šventoji! Nežinau ko tikėjausi išgirsti, bet tik ne tai, ką išgirdau.
       - Nežinau, kokio  pobūdžio jos informacija, bet suvokiu, kad jos daug. Ji įvairi. Ir net įtariu, kad jai šiuomet svarbūs prisikėlusio Mindaugo reikalai.  Svarbu net ir nuogirdos, gandai. O svarbu todėl, kad be nieko nieko nebūna. Ji man irgi sakiusi, kad vežėjo apsimetinėjimas kvailiu yra maskuotė. Esą, puikiai žinote, kad tie keturi muškietininkai yra jūsų anūkai.
       - Tu ką, Šventoji? Ji tikrai taip mananti?  O, pagonių dievuli Perkūnai, trenk mane, jeigu tą žinau. Nebent nuojauta, kaip tolimas griaustinis. Bet gal ji žino geriau, negu aš. Taip irgi gali būti. Prakeikti laikai. Atrodo, sėdi tarp keturių sienų, ir apsiavęs, ir apsirengęs, o tave mato nuogą. Tfu! Ir net neįtari, kad mato, - kaitau daugiau negu reikia, bet šiuos žodžius galėjau nešti prie altoriaus ir žegnoti jais teisybę. Nekaip atrodo šitaip žmogų užplūdusi jausena, tačiau ji padėjo atsimušti nuo kitos bėdos, būtent - kuriam laikui užsimiršo, kad labai įmanomas dalykas, jog Šventoji neatsisakys savo ketinimų palikti  ir sodo sezoną Kryžiokuose, ir Pastogės departamentą penkių arų sodelyje, ir mane  su Vidiniu. Ir va girdžiu cikt galvoje ir lyg kažkas sako :„ Mirta“. O po sekundės vėl cikt ir vėl girdžiu: „Mirta-2“.
       Suklustu ir aiškinuosi, kodėl tokie girdėjimai, kol pavyksta atsiminti, kad taip pavadinti Vilniaus Kryžiokų sodai. Darosi net smagu suprantant, kad žmogaus gyvenimo neužriši maiše. Va, nespėjo blakė paprašyti, kad ją vadintume vardu ir prašau - kažkokiai dvasiai norėtųsi, kad jos vardas būtų Mirta. O Vidinis irgi muzikuoja, niūniuoja, kažką nori suprasti, pasiaiškinti, išsiaiškinti:
                      
    - O aukštas Kryžiokų dangau!- atsidusau
Ir išgirdau, kaip suskamba many
Keisti garsai,
Lig epo ieško kas ir nesuranda.
    - Agricola, nejau tai tu?! - šaukiu.
Kai akys tamsoje, uoslė gerėja -
Nors neregiu aš jo, tačiau jaučiu:
Istorikas į smegenis įėjo...

       - Girdi, Vidinis dūsauja. Agricolos šaukiasi.  Matyt, ir jam su istorija ne kaip sekasi .
       - Girdžiu, bet, dzieduli, neužrašinėju. Manau, kad tai nesunkiai daro blakė.
       - Prašė, kad  vadintume ją vardu. Gal pavadinkime ją Mirta. Kaip manai? Bet vardas kilnus, gražus. Ar verta?
       - Kelis kartus esu pavadinusi Didžiąja Kunigaikštiene. Nemanau, kad tai kilnu. Beje, net nepasidomėjo, kodėl ją taip pavadinau. Nekenčiu blakių, kaip ir Romanovų, tiek metų griovusių, naikinusių Lietuvą. Ir argi tik Lietuvą? O paskutinieji Rusijos carų Romanovų dinastijos likučiai dar alsuoja ir taikosi iš Ispanijos  sugrįžti atgal. Manau, kad taip ir bus. Lietuvos valdžia galėtų susiprasti ir pakviesti į Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją. Ko ne gyvas eksponatas Didžioji Kunigaikštienė Marija Vladimirovna? - kaip niekuomet ilgai kalbėjo Šventoji. Tačiau ir aš savarankiškai  gebėjau prisiminti kai kuriuos nesenus  užrašus, kurie ryškino, šlifavo, gludino užklydusios minties prasmę.

    ... Iš ten, kur XVII a. vidurys, pasigirdo piktas, pragaištingas karo niurzgimas - į Vilnių įsiveržia Rusijos caro Romanovo kariuomenė. Ir metai, ir kiti, ir dar metai ir kiti, o jie vis čia. Tik po septynerių metų smarkiai apiplėštą ir apgriautą pilį atsiėmė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė. Visur griuvėsiai. Pilis irgi griuvėsiuose, bet lėšų rūmams remontuoti neatsirado....  
    Nėra Valdovų rūmų. Ir šimtmetis, ir kitas. Nėra. Tik pamatai vis giliau, giliau į žemę

    O Vidinis irgi dar neatlėgęs:

Nustebintas minties jautrios
Pro akį –žvilgt!
Ir kūnas pradeda judėti..
O Siela, ką čia man kuždi?
Istorija it pašinas įkritęs
Širdį diegia,
Senatvė šoktelėjus, mosteli  lazda
- Ėgė! Aga! Pirmyn į žygį!
Kai negali kitaip žirgų balnoti -
Proza išnyksta, pradedu rimuoti...
      
       - Sustok, Vidini! Sustok!,- šaukiu paprašiau mintyse, bet žinojau, kad jis daro darbą tikėdamasis, kad jis reikalingas
       - Pasakyk jam, kad blakių būna kiekvienuose rūmuose. Ir kuo rūmai didesni, tuo daugiau blakių. Manau, kad manęs bėgimas pas Astę nuo jų neapsaugos.
      - Tu plio-pes- solė, Šventoji,- spiegtelėjau vaikiškai plonu dviejų - trijų metų vaiko džiaugsmu supratęs, kad nors ir senatvėje, nors ir su lazda, bet argi ne karys, kai šalia  pasilieka  būti Šventoji...
(Iš „Kryžiokų vasaros“)