Sudegė mano diena - horizontas paraudęs.
Blėsta ir jis. Tuoj ant žemės pabirs pelenai.
Vaikšto bejausmiai šešėliai - ir kas juos sugaudys,
Jeigu į laužą nuslydo ir saulė tenai.
Vienas šešėlis į mano krūtinę įkrito,
Glosto ją nerimu lyg drebulėlės lapus.
Laikrodžio žingsniais aš laiką matuosiu lig ryto,
Lauksiu, kol pirmas šviesos spindulėlis nubus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-07-16 20:17:56
Lenva nemiga - liux.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-11 17:15:48
Aš irgi vieną rytą laukiau kol pirmas saulės spindulys nubus. Skaičiau J.Marcinkevičius rinktinę gal nuo ketvirtos valandos ryto ir taip "įkritau" į jo poeziją (kaip tie šešėliai į Tavo krūtinę :) ) , kad gal kokią 8 valandą pastebėjau, kad saulė jau senokai žeria spindulius į mano langą...
Vat, pirmojo spindulio tą kart ir nepamačiau... Už tai, ką tik perskaičiau "spinduliuką" savo dienoje :)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-07-09 18:25:35
Ačiū visiems, padėjusiems gedėti sudegusios dienos.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-09 18:14:20
Patiko "Vienas šešėlis į mano krūtinę įkrito".
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-07-09 17:26:40
Trumpas, bet jautrus, viltingas. Ačiū, patiko!
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-07-09 15:38:37
Laikrodžio žingsniais aš laiką matuosiu lig ryto,
Lauksiu, kol pirmas šviesos spindulėlis nubus.
...ilgesingai...labai...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-07-09 14:16:50
Kaip ilgai bemiegėje naktyje neaušta rytas kai žvelgi į abejingą laikrodį, tarsi jo suspaustoje spyruoklėje slepiasi laikas, nerimastingas įkritęs šešėlis krūtinėje vilties spindulėliu nubus ne šešėliu.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-07-09 13:14:27
Ilgesingas, Svyruokle.
Matau, pro langą debesį audrotą. Manau, kad gerai būtų, kad kresteltų, išpūsdamas liūdesį.
Bet žmogus yra žmogus. Jam visko patirti tenka.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-07-09 12:47:27
Liūdna kalba. "Glosto ją nerimu lyg drebulėlės lapus." - kiek daug jo mūsų kelyje.