Sudegė mano diena - horizontas paraudęs.
Blėsta ir jis. Tuoj ant žemės pabirs pelenai.
Vaikšto bejausmiai šešėliai - ir kas juos sugaudys,
Jeigu į laužą nuslydo ir saulė tenai.

Vienas šešėlis į mano krūtinę įkrito,
Glosto ją nerimu lyg drebulėlės lapus.
Laikrodžio žingsniais aš laiką matuosiu lig ryto,
Lauksiu, kol pirmas šviesos spindulėlis nubus.