Išeiti be girgždėjimo į tylą
Auksinėm kojom paryčiais.
Pakilti iš medinės lovos,
Sugrįžti perplėštais sparnais.
Vaga auksinėm kojom bristi
Per meldus, želiančius ties pašaliais,
Rūkan paskendusia alėja skristi –
Iš tuopų kyla varnos juostančiais sparnais.
Žvitri audros akis į mane dairos,
Jau ruošias kilti į visas puses,
O mano kojos, nykstančios ir blaivios,
Išmėto auksą tuopos viršuje.
O tuopa, varnų tu globėja,
Apsaugok, mano vystančias rankas.
Baltais sparnais keroja mano siela,
Geltonais rėmais perbėga kruša.
Sulaužo mano sparną vėjo šuoras
Štai kitas plyšta dundesio fone.
O mano kojos, nykstančios ir blaivios,
Užmiega žemėj saulės laidoje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-27 01:38:10
Manau,kad vykęs...maloniai skaitosi :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-05-26 12:23:15
Gražu, bet pirmas posmas gražiausias.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-25 17:26:31
man labai patiko šis eilėraštis, viskas plaukė pro akis vaizdiniais, o manau tai geriausiai pasako koks geras yra eilėraštis...