Išeiti be girgždėjimo į tylą
Auksinėm kojom paryčiais.
Pakilti iš medinės lovos,
Sugrįžti perplėštais sparnais.

Vaga auksinėm kojom bristi
Per meldus, želiančius ties pašaliais,
Rūkan paskendusia alėja skristi –
Iš tuopų kyla varnos juostančiais sparnais.

Žvitri audros akis į mane dairos,
Jau ruošias kilti į visas puses,
O mano kojos, nykstančios ir blaivios,
Išmėto auksą tuopos viršuje.

O tuopa, varnų tu globėja,
Apsaugok, mano vystančias rankas.
Baltais sparnais keroja mano siela,
Geltonais rėmais perbėga kruša.

Sulaužo mano sparną vėjo šuoras
Štai kitas plyšta dundesio fone.
O mano kojos, nykstančios ir blaivios,
Užmiega žemėj saulės laidoje.