Vėtros plėšė širdį ne kartą,
Man liepė būt pakelės medžiu.
Šakomis nešiojau lietų šaltą,
Labai norėjau prabilt balsu.
Vėjas supynė mano šakas,
Mėnulis supos lig pat aušrų.
Žemė gilyn įtraukė kojas,
Negalėjau matyt savo pėdų.
Neieškojau niekur paguodos.
Man užteko paukštelio giesmės.
Girdėjau, kaip šoko gruodas
Ant užšalusios upės versmės.
Mano sieloj šiandien tviska
Negęstantys vilties langai.
Žengsiu žingsnį pamiršęs viską.
Pamojuos man laukų žiedai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-05-22 22:42:16
Trečias posmas tikrai nuostabus, man jis labiausiai ir patiko, ketvirtasis irgi gražiai sudėtas, visa kita Sunoks su laiku. Šaunuolė. :)
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-20 00:33:18
Pamojuos man laukų žiedai...šaunuolė mergyt,pastabi :)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-05-19 14:32:39
Pervirsmas?:)
Šiek tiek trūksta iki tvirtai suręsto. Greičiausiai, kad rimas neleidžia išsilieti laisvai fantazijai:)
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-05-19 13:04:56
Labai neblogai. Labai. Antrąjį posmuką šiek tiek tobulinčiau.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-19 11:43:25
gerai ypač trečias gerai nuskambėjo...