Vėtros plėšė širdį ne kartą,
Man liepė būt pakelės medžiu.
Šakomis nešiojau lietų šaltą,
Labai norėjau prabilt balsu.

Vėjas supynė mano šakas,
Mėnulis supos lig pat aušrų.
Žemė gilyn įtraukė kojas,
Negalėjau matyt savo pėdų.

Neieškojau niekur paguodos.
Man užteko paukštelio giesmės.
Girdėjau, kaip šoko gruodas
Ant užšalusios upės versmės.

Mano sieloj šiandien tviska
Negęstantys vilties langai.
Žengsiu žingsnį pamiršęs viską.
Pamojuos man laukų žiedai.