Tyliai ateina naktis.
Mano langą vėjas atidarys.
Ir užburs mane šalčio lavina.
Kaip ta migdanti tyla.
Atsistosiu sustingusiu kūnu į dangų.
Ir pažvelgsiu, kur erdvės beribės.
Ten, kur mano norai išskridę,
Ir, deja, dar neišsipildę.
Užburti žvaigždynų takai.
Taip arti ir, atrodo, paliesti gali.
Ir suradus tą vieną takelį,
Juo gali eiti naktį.
Bet sustingęs kūnas negali judėti.
Jis užburtas šalčio, speigų.
Užburtoji tyla paskęsta kūne.
Ir tu jauti, kaip ji sieloje auga.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-05-15 18:28:50
Užburti žvaigždynų takai.
Taip arti ir, atrodo, paliesti gali.
Svajok... palies širdelę...
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-05-15 12:28:17
Na, va šis truputį linksmesnis....
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-05-15 09:22:01
Užburti žvaigždynų takai.
Taip arti ir, atrodo, paliesti gali.
Ir suradus tą vieną takelį,
Juo gali eiti naktį.
šis labai žavus ;)
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-15 09:17:44
Na štai mažule skaičiau Tavo eilėraštį ir prisiminiau savo pirmuosius, kabinkis, pamatysi Tavo talentas parodis kelelį, o aš kartu su Tavimi paskaičiavau dangaus žvaigždeles, pabuvau dangaus debesėliuose, puiku :)
Anonimas
Sukurta: 2009-05-15 07:33:24
...jau jau...gerėja.( Ir suradus tą vienĄ takelĮ )...Pasistenki perskaityti garsiai keletą kartų, kad atrastumei ritmo spragas.
Trečio posmo trys pirmos eilutės man geriausios ( tik taisytinos rašybos klaidos). Sėkmės ir toliau :)