Tyliai ateina naktis.
Mano langą vėjas atidarys.
Ir užburs mane šalčio lavina.
Kaip ta migdanti tyla.

Atsistosiu sustingusiu kūnu į dangų.
Ir pažvelgsiu, kur erdvės beribės.
Ten, kur mano norai išskridę,
Ir, deja, dar neišsipildę.

Užburti žvaigždynų takai.
Taip arti ir, atrodo, paliesti gali.
Ir suradus tą vieną takelį,
Juo gali eiti naktį.

Bet sustingęs kūnas negali judėti.
Jis užburtas šalčio, speigų.
Užburtoji tyla paskęsta kūne.
Ir tu jauti, kaip ji sieloje auga.