Pastačiau sieną tau.
Kad tu dingtum.
Bet tik pastačiusi supratau,
Kokia kvaila tada buvau.
Perlai rasos saulėje išdžius,
Džiūsiu ir aš su jais kartu.
Man nesvarbu, ar lis, ar siaus pūga,
Aš džiūsiu... tokia mana dalia.
Skaityt neleisiu tų laiškų,
Jie juk ne tau... aš tau draudžiu!
Kodėl tu toks niekingas ir žiaurus?
Aš bėgu į geltonus laukus.
Manai, kad tobulas esi?
O aš vis džiūstu... ar tu tai supranti?
Tai, ką turėjai, praradai.
O juk gėlė... sudžiūvusi visai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jilita
Sukurta: 2009-05-11 15:31:52
Būkite gera nedžiūkite ;)
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-05-10 11:30:25
įdomus,bet kažkokio žavesėlio pritrūko
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-05-09 10:47:08
Jaunatviškas karegoriškumas ir prieštaringumas.Juk "sieną pastatei "pati, tai ko tada ieškai? Už savo veiksmus kartais ir padžiūti tenka.Lai bus pamoka ateičiai.Priekaištai ir niurzgėjimas ne visada tampa poezija.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-09 07:14:12
...trūksta atidumo - yra rašybos klaidelių. Jaunystės skrydis nedrąsus...ieškokit ieškokit...
...tokie pašnekesiai tinka dienoraščiui.