Pastačiau sieną tau.
Kad tu dingtum.
Bet tik pastačiusi supratau,
Kokia kvaila tada buvau.

Perlai rasos saulėje išdžius,
Džiūsiu ir aš su jais kartu.
Man nesvarbu, ar lis, ar siaus pūga,
Aš džiūsiu... tokia mana dalia.

Skaityt neleisiu tų laiškų,
Jie juk ne tau... aš tau draudžiu!
Kodėl tu toks niekingas ir žiaurus?
Aš bėgu į geltonus laukus.

Manai, kad tobulas esi?
O aš vis džiūstu... ar tu tai supranti?
Tai, ką turėjai, praradai.
O juk gėlė... sudžiūvusi visai.