Su tavimi išėjo visi pavasariai,
išsilakstė juos atlydėdavę paukščiai,
pabėgo pats laikas.

Pasiliko... aš,
su manim – atviros namų durys,
kvapniausi rytai pievose
ir melodingas aidas iš tada.

Oda vis dar šiurpuliuoja,
akys visad drėgnos,
pulsas niekad nelėtėja...

Ir kilsteli lūpų kampučiai,
sužvilga mylimosios akys,
– žudosi ir žino, kad nemirtinga,
žino, kad amžinai.

Su tavimi išėjo visi pavasariai,
palikę mūsų gegužę,
įsikūniję tavy
jie išvyko surišę mus.