Neparašytas bliuzas
Su tavimi išėjo visi pavasariai,
išsilakstė juos atlydėdavę paukščiai,
pabėgo pats laikas.
Pasiliko... aš,
su manim – atviros namų durys,
kvapniausi rytai pievose
ir melodingas aidas iš tada.
Oda vis dar šiurpuliuoja,
akys visad drėgnos,
pulsas niekad nelėtėja...
Ir kilsteli lūpų kampučiai,
sužvilga mylimosios akys,
– žudosi ir žino, kad nemirtinga,
žino, kad amžinai.
Su tavimi išėjo visi pavasariai,
palikę mūsų gegužę,
įsikūniję tavy
jie išvyko surišę mus.