- Ir anksčiau ne kartą girdėjęs, kaip kaimynai žmonos paklausia, kuo esu taip labai užsiėmęs, kad negaliu pasirodyti su kastuvu. Dabar Vidmantui irgi prireikė žinoti, kaip leidžiu laiką. Neskubėjau atsiliepti, nors žmonos atsakymai buvo netobuli. Matau, mosteli  ranka ir girdžiu:
    - Važinėja žmogus. Bet gal ir laikais. Iš aplinkinių labiausiai sunokęs. Nežinai, kada nukris, bet laukti reikia. Važinėja, kaimynėli.
    - Bet taip neatrodo. Po medžius laipioja. Varnėnus baido.
    - Nevažinėtų, kaimynėli, tai gal ir po medžius nelaipiotų.
    - Na taip. Mindaugas už jį gal penkiais metais jaunesnis. Kas galėjo pamanyti! Nėra Mindaugo.
    - Ne tik  Mindaugas. O Vytautas Beinoras? Dar jaunesnis. Jau prasideda užsimiršti, kad toks kaimynas buvo. Oi, dzievuliau, dzievulėliau. Greitas laikas. Neapsižiūri  ir še tau į rankas lazdą, o jis su vėjais kažkur ūliavoja. Mūsų laikas vėjuose, Vidmantai.
    - Kuomet paskaičiuoji, atrodo, kad nemažas laikas, kai kaimynais šaukiamės. Šiemet  jau dvidešimt šeštasis pavasaris. Ė, kukuok, kukuok, gegule! Bet ne visi girdėsime. Žvakės nuo pakukavimų nuo žmogaus neatstoja ir negęsta.
    Kaimynų kalbos beveik visuomet per tvoras. Jos netikėtai ir greitai atsiranda, bet taip pat netikėtai nutrūksta ir nurimsta. Dažniausia jų niekas nepaiso - buvo nebuvo, o kaimynystėje gyventi be žodžio blogiausias dalykas. Šį kartą atsiminiau, kad ne taip seniai iškeliavo ir dar vienas kaimynas - ir iš tiesų, visi jie už mane jaunesni. Beje, puikiai  suprantu, kokia prasmė slypi žmonos posakyje “važiuoja ar važinėja žmogus”.  Bet pripranti ir nebūna svarbu, kaip apie tave pasako artimiausi žmonės. Žmona, žinoma, ne giminė, bet artimesnė už artimiausią giminę. Svarbiau, kad pats savyje dar laikai pakaustytus žirgus ir pakinkytas karietas, kad yra botagas ir vadelės. Jeigu tokių dalykų neturėtum, vargu ar arkangelas Mykolas susidomėtų tava būtimi. Ir štai pagaliau diena, kuomet žmonos ištarti žodžiai sutapo su realybe. Taip, mielieji, važiuoju, bet gal nepavydėkite. Atrodo, kad jau pirmoji kelionė irgi ne iš lengvesnių. Nesmagu suvokti taip neteisingai tave apkalbant, bet jeigu nebijai žiūrėti teisybei į akis, ji atrodanti būtent tokia:

AŠ. Gerai, Maryte, kad turime kaimynų, - pašnekinu priėjusią žmoną. - Jeigu ne pokalbiai su jais, taip ir nežinočiau, ką manai apie mane. Sakai, nabagas vis važiuoja. Bet iš tikrųjų, važiuoju, motin. Bet tik šiandien. Būtent tik. Ir liaukis paistyti apie mane kitokius važiavimus. Į lavoninę net nesiruošiu. Kitokių važiavimų nebus. Tik šis. Galbūt jis vienintelis, bet nei per sprindį nepasuksiu iš kelio.
ŽMONA. Tu dar nepabudai?
AŠ. Tai visai nesvarbu. Didžiausios kvailybės sudėtos visos žmonijos priimtose nuostatose. Kaip ir tai, kad, girdi, antrą kartą į tą pačią upę neįeisi, neįbrisi ar kažkaip panašiai. Aš įbridau. Ir dar braidysiu. Dar ilgai braidysiu po tas vietas, kur kažkada buvusi karieta “Dženė”. Tu jos neatsimeni. O aš? Aš jau vėl sugebu ja važiuoti. Ir… Dieve, padėk man ir tiems, pas leidžia man ja važiuoti.
ŽMONA. Neseniai prašei, kad patikėčiau tau našlaitės auginti. Tas, pirmiausia pražydusias. Pirmi, dar šaltyje pražydę žiedeliai. Pamatei ir ak, koks  ryžtas. O dabar žiūrėk, kiek gėlių. Žiūrėk! O regisi, kad tavo akims nė vieno gėlės nėra.
AŠ. Nėra? Tu taip manai?
        Ir pats savyje,  bet prašydamas pagalbos:
        - Vidini, kur tu?
      O jis, kaip dažniausia, ir vėl eilėraštį į mano smegenis transformavo. Truputį galvoje perkošiau tas kelias posmo eilutes ir nusprendžiau, kad galima padeklamuoti ir žmonai.

                                  Ėjau per mišką,
                                  O regėjau lauką,
                                  Girdėjau vyturį…
                                  Dabar ten varnas Šklėrius šaukia -
                                  Artojai  numirė!..
                                  Kvarkt, kvarkt!
                                  Nereikia žemės art! .

      - Pailsėk, artojau! Pailsėk! - nepasigailėjo pašaipos žmona. Tas tavo artojas gal ir numirė. Bet pažiūrėk, ar ant stalo ne duona? O grikių košė kaip čia atsiranda? Ar jau manai, kad ir duona su koše numirė? Visi mirštam, o kad vienas anksčiau, kitas vėliau, ar reikia tuo stebėtis. Jau tavęs daug kas pagailėjo, aplenkdami užbėgo į priekį. Va, vien tik sodo kaimynų kiek! Bet jeigu manai, kad ir aš tau atiduosiu savo vietą, tai- ne. Nepyk,  brangusis. Man dar iki tavo aštuntos dešimties reikia gyventi. Vis laukiau, kad gal padėsi  bent prie kastuvo, bet… Et, kai ateis laikas važiuoti, tuomet, žinoma,  ir aš važiuosiu…
    - Ar dabar galima skint gėles? Tikriausiai, kad ne, - paklausiau abejodamas.
    - Jas visuomet nesunku nuskinti. Sąžinės paklausk, ar galima, ar ne.
    - Tu vėl apie sąžinę. Kaip bankai apie pinigus. Atrodo, kad nieko daugiau nereikia, o tik  sąžinės. Ir visas  Maxsimas išpirksim. Betgi sąžinė  pagal žmogų. Arba atvirkščiai - žmogus pagal ją. Ir sąžinės nėra kaip akmenuko, kuris jam būtų antrininkas..
  - O kodėl klausi, ar galima skinti?
  - Į radijo karietą sugrįžo ir Aldona. Supranti? Aldona Vederaitė. O aš kažkaip be gėlės. Gal ir nereikėjo, nes neatrodė, kad susitinkame po daug metų.
    -Vėl važiuoja žmogus, - pasakė žmona ir nutilo. Nežinau kodėl, bet jos palikta frazė „vėl važiuoja žmogus” užspaudė gerklę ir man. Nei karietos, nei žirgų, nei kelio tokiai kelionei man nereikia. O aš net ir apie gėles, kurias galėčiau padovanoti moteriai. Ar gali įsivaizduoti, o juolab patikėti, kad taip atrodys kelionės „Džene“?
    Vidinis į mano atmintį transformavo dar vieną eilėraštį, bet man neatrodė, kad jis galėtų padėti teisingam supratimui. Suvokiau, kad protingiausia grįžti į Pastogės departamentą ir atidaryti duris tiems, kas norėtų su manimi susitikti.
[Iš "Sezonas (sodo)"]