Iškvėpsi man
skurdžemių kelią
į pražilusių dykumų
vaitojimą,
kai įjuodusios naktys
neišgertos kavos tirščiais
išsilieja.
Išsilieja
celių vienatvė į jūras,
sudiržusių rankų
glostomas.
Tavo kojos neišbrenda
ilgesio;
tavo pėdos žemės odą
išdažo
bedugnėm ir
virpančiu kosmosu;
vaiko ėjimu
per rytmečio žolę.
Įkvėpsi man
vakarą –
lyg liepsnojančiam
žaizdre aušrų
laivės skęsta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-04-28 21:36:29
Mažytis atradimas - "Įkvėpsi man vakarą" - labai gražiai skaitosi.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-28 17:15:29
Įklimpsti ir ramu...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-04-28 17:13:01
Savitai čia. Tik vidurį tvarkyčiau, išmesčiau tą įlgesį (žodį). Tas žodis nieko neduoda, jį keisčiau kitu. O šiaip visuma pakankamai skaitoma, neužkliūna.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-04-28 16:46:22
Išsilieja
celių vienatvė į jūras --- plačiai mintims.
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-28 15:31:25
Gilių ir plačių erdvių eilėraštis. Su celių vienatve, virpančiu kosmosu ir vaiko ėjimu.